Šri Nitjanandos apsireiškimo diena

Š. m. vasario 10 dieną laukia nuostabi šventė –  Šri Nitjananda Trajodašis – Viešpaties Nitjanandos apsireiškimo diena!

Čia aprašomi Nitjanandos vaikystės žaidimai iki dvylikos metų amžiaus. Augdamas Jis vaidino įvairias Viešpaties inkarnacijas – Krišną, Ramą, Vamaną ir kitas Višnu avataras. Šiame skyriuje taip pat aprašomos Jo piligrimines keliones, kurios tęsėsi iki Jam sukako dvidešimt metų.

Gaura Krišnos nurodymu Ananta Deva iš anksto apsireiškė Ekačakros kaime, Radhadeše. Nityananda Prabhu – tarsi mėnulis, pakilęs iš Padmavati, Hadai Odžos žmonos, įsčių jūros. Ir visai kaip kylantis mėnulis, Savo palankiu apsireiškimu Jis išsklaidė visą Radhadešo žemę dengusią tamsą. Vaikystėje Nitjananda ir Jo draugai berniukai visad žaisdavo, imituodami įvairius Krišnos žaidimus.

Kartą Jo draugai nusprendė suvaidinti pusdievius, meldusius Viešpatį palengvinti Žemę slėgusią naštą. Nitjananda Prabhu pasiėmė vaiką, persirengusį Žeme, ir kartu su kitais pusdieviais persirengusiais vaikais nuėjo prie upės Gangos krantų. Ten  Jis kreipėsi į pieno vandenyne miegantį Viešpatį – Kširodakašaji Višnu. Tuomet vienas iš berniukų ėmėsi Viešpaties Višnu vaidmens ir, pasislėpęs nuo kitų berniukų, prašneko visiems girdimu rimtu balsu: „Aš be abejonės gimsiu Goloka Mathuroje, kad palengvinčiau Žemės naštą.“

Taigi Nitjananda Prabhu vaidindavo įvairius Krišnos žaidimus, kuriuos Viešpats atliko Dvaparos amžiuje. Jis įkūnijo Vasudevos ir Devaki tuoktuves, Šri Krišnos gimimą Kamsos kalėjime, Vasudevos kelionę į Nanadagramą, kai šis nešė Krišną per Jamunos upę bei jo kelionę atgal, kai nešė Mahamają, ką tik apsireiškusią Jašodos dukra.

Taip pat Jis suvaidino, kaip buvo nugalabyta Putana, sudaužytas vežimas, kaip Krišna vogė sviestą, nugalabijo demonus Dhenuką, Aghą ir Baką. Dar Jis įkūnijo ir žaidimus, kai Krišna ganė karves, pakėlė Govardhaną, pavogė gopių drabužius bei praliejo malonę aukojimus atliekančių brahmanų žmonoms. Viešpats Nitjananda atkartojo ir dar daugiau žaidimų – kai Krišna, apsireiškęs kaip Narada, slapta davė atarimą Kamsai, kai nužudė dramblį Kuvalają ir imtynininkus Čaruną su Mustika bei Kamsos nužudymą.

Nitjananda Prabhu įkūnijo ir Viešpatį Ramačandrą bei suvaidino Vamanadevos gudrybę, kai šis atėmė iš Balio visus tris pasaulius. Jo draugai, prisidėdami prie Viešpaties Ramos žaidimų pamėgdžiojimo, vaidino beždžionių kareivius, kurie statė tiltą iš vandenyne plūduriuojančių akmenų. Kartą Nitjananda nusprendė pabūti Lakšmanu ir su lanku rankoje įsiveržė į Sugrivos rūmus. Kitą kartą Jis ėmėsi Paties Ramos vaidmens ir suvaidino, kaip palaužia Parašuramos puikybę. Dar kitą kartą, vėl įsijautęs į Lakšmano vaidmenį, Jis neva nudobė Indradžitą ir nualpo, susmaigstytas galingų Ravanos, demonų karaliaus, strėlių. Tuomet jis vaidino sveikstąs, Hanumanui atnešus vaistažolių iš Gandamadanos kalvos.

Nitjananda dvylika metų vis vaidindavo tokius Viešpaties žaidimus. Tuomet Jis iškeliavo po šventas vietas, kad apvalytų jas nuo ten apsilankiusių piligrimų nuodėmių.

Jis keliavo po piligrimystės vietas Šiaurės ir Pietų Indijoje, taigi buvo turėjo pakankamai veiklos iki kol Jam sukako dvidešimt metų ir atvažiavęs į Navadvipą ten sutiko Čaitanją Mahaprabhu. Klajodamas po šventas vietas Nitjananda Prabhu susipažino su Madhavendra Puriu, Išvara Puriu ir Brahmananda Puriu. Nitjananda daug dienų praleido mėgaudamasis Krišna-kathos ekstaze Madhavendros Purio ir jo mokinių draugijoje. Vėliau Jis apsilankė Setubandhoje, Danatirthoje, Majapuryje, Avantyje, Godavari Džijura Nrismhos vietovėje, Devaparyje, Trimaloje, Kurmakšetroje bei daugybėje kitų šventų vietų. Galiausiai Jis pasiekė Džaganatha Purį, kur gavo Džaganatha Devos daršaną ir, pamatęs Dievybę, pasiekė visišką ekstazės būseną. Iš Džaganatha Purio Jis grįžo į Mathurą. Skyrius baigiasi Viešpaties Nitjanandos atsižadėjimo aprašymu.

Viešpats Nitjananda, kuris nesiskiria nuo paties galingojo Balaramos, šiuo laikotarpiu skleidė šventą vardą, pasinėręs į meilę Dievui. Skyrius baigiasi Nitjanandos Balaramos didybės aprašymu.

 

Skyriaus tekstas

Garbė Šri Krišnai Čaitanjai, gailestingumo vandenynui. Garbė Nitjanandai Prabhu, bejėgių draugui. Garbė Šri Advaitos Čandros gyvybei ir sielai. Garbė vieninteliam Šrivāsos ir Gadādharos prieglobsčiui. Garbė bhaktų ir pasekėjų numylėtajam Višvambharai, Džaganathos Mišros ir Šačidevi sūnui.

Prieš Šri Čaitanjos Mahāprabhu apsireiškimą Viešpaties įsakymu į šį pasaulį atėjo pats Anantadeva. Jis gimė Radhadeše, kad padėtų įgyvendinti dieviškuosius Viešpaties žaidimus. Jo tėvo vardas buvo Hadai Odža, o motinos – Padmavatī. Jis apsireiškė Gaudos žemėje esančiame Ekačakros kaime. Nuo pat kūdikystės jis buvo blaivaus proto, itin išmintingas ir neprilygstamai apdovanotas. Šis berniukas buvo milijonus kartų gražesnis už Kupidoną.

Nuo pat tos akimirkos, kai Nitjananda gimė Rādhadeše, ten pradėjo reikštis visi palankiausi ženklai. Akimirksniu išnyko badas, skurdas ir visos nelaimės. Tą dieną, kai Šri Gauračandra apsireiškė Šridhamoje Navadvipoje, Nitjananda Prabhu sušuko iš džiaugsmo. Jo šauksmo garsas užliejo visą didžiulę visatą ir visas pasaulis liko apstulbęs. Kai kurie žmonės sakė: „Į Žemę trenkė žaibas.“ Daugelis suprato, kad šis galingas sujudimas kilo iš dieviškosios galios. Kiti sakė: „Mes žinome priežastį. Gaudos Viešpats prabilo griaustinio balsu.“ Taip kiekvienas išsakė savo nuomonę. Tačiau dėl Krišnos iliuzinės energijos niekas nesugebėjo atpažinti transcendentinės Nitjanandos Prabhu padėties.

Taip užslėpęs savo dieviškąją prigimtį, aukščiausias Viešpats Nitjananda Prabhu džiaugėsi vaikų draugija. Visuose žaidimuose, kuriuos Viešpats žaisdavo su vaikais, Krišna buvo centre. Iš tiesų, jų žaidimai buvo ne kas kita, kaip paties Viešpaties lilos. Nitjananda Prabhu sukviesdavo pusdievių asamblėją, kurioje vienas iš vaikų vaidindavo Žemę, perduodančią pusdievių maldas aukščiausiajam Viešpačiui Višnu. Visi kartu su Žeme keliaudavo prie upės krantų, kur melsdavosi slaptingajam visatos Valdovui – Kširodakašaji Višnu. Pasislėpęs, vienas berniukas garsiai prabilo: „Aš netrukus gimsiu piemenų kaime Mathuroje.“

Kitą dieną Nitjananda Prabhu su savo vaikystės draugais rinkdavosi kaime švęsti Vasudevos ir Devaki vestuvių. Kartą, pavertę savo žaidimų namelį Kamsos kalėjimu, jie atkartojo Krišnos dievišką apsireiškimą vidurnaktį. Nitjananda Prabhu pastatė piemenų gyvenvietę ir ten nunešė Krišną, kalėjime vietoje Krišnos palikęs Jogamają ir taip apgavęs Kamsą.

Kartą jis aprengė vieną iš savo vaikystės draugų kaip Pūtaną, o kitas berniukas, užsiropštęs jai ant kūno, vaidino, kaip kūdikis Krišna žinda jos krūtį. Kitą kartą, padedamas vaikų, jis pastatė vežimą iš nendrių ir jį sudaužė. Sekdamas Krišnos pėdomis Nitjananda Prabhu vesdavosi savo vaikystės draugus į vietinio pienininko namus vogti pieno ir jogurto. Jo draugai niekada nesiskirdavo su juo ir negrįždavo į namus – dieną ir naktį jie žaisdavo Nitjanandos Prabhu draugijoje.

Jų tėvai ir motinos nesiskundė, visi mylėjo Nitjanandą visa širdimi ir siela. Jis su meile apglėbdavo savo giminaičius ir draugus. Matydami jo nuostabius vaikystės žaidimus, visi stebėjosi: „Mes dar niekada nematėme tokių nuostabių žaidimų. Kaip taip įmanoma, kad šis vaikas išmoko viską, ką darė Krišna?“

Vieną dieną, iš medžių lapų sulipdęs gyvates, jis nusivedė vaikus prie tvenkinio. Vienas berniukas įbrido į vandenį ir nejudėdamas plūduriavo, o Nitjananda Prabhu jį pažadino.

Kitą dieną jis nusivedė vaikus į palmių giraitę, kur jie žaidė demono Dhenukos nužudymą ir ragavo tal palmių vaisius. Nitjananda dažnai lankydavosi ganyklose, kur su vaikais žaisdavo įvairiausius žaidimus. Sukonstravęs žaislinius demonus ir pavadinęs juos Baka, Agha bei Vatsa, jis juos nugalabydavo. Popiet Nitjananda Prabhu su savo vaikystės draugais pūsdami į buivolų ragus grįždavo namo.

Dar Jis mėgdžiodavo Krišnos žaidimą, kai šis pakėlė Govardhano kalną. Kitą dieną, pastatęs Vrindavano repliką, žaisdavo ten su draugais. Taip pat vogdavo gopių drabužius bei lankydavosi pas aukojimus atliekančias brahmanų žmonas. Vienas iš vaikų užsiklijavęs barzdą suvaidindavo Naradą Munį ir slapta patarinėdavo Kamsai. Kartą vienas berniukas persirengė Akrūra ir, vykdydamas Kamsos įsakymą, išsivedė Krišną ir Balaramą iš Vrindavano. Nitjananda Prabhu skendėjo sielvarte, patirdamas gopių išsiskyrimo su Krišna nuotaiką. Iš Jo akių visų vaikų akivaizdoje tekėjo ašarų upeliai.

Paveikti Višnu iliuzinės energijos, visi vaikai tiesiog žaidė su Nitjananda Prabhu ir niekas nesuprato Jo dieviškosios lilos transcendentiškumo. Pastatęs Mathuros kopiją, jis su berniukais bastėsi tenai. Kai kurie vaidindavo, kad veria girliandas, kiti jas nešiodavo. Nitjananda Prabhu vieną iš piemenukų perrengdavo Kubdža ir leisdavosi jos iškvėpinamas. Kartą, pagaminęs lanką, Nitjananda Prabhu griausmingu trenksmu suskaldė jį. Nugalabijęs dramblį Kuvalajapidą bei imtynininkus Čanūrą ir Mustiką, jis paimdavo už plaukų berniuką, kuris vaidino Kamsą, pargriaudavo jį ant žemės ir nutempdavo šalin. Nugalėjęs Kamsą, jis su vaikais džiugiai šokdavo.

Šitaip berniukiškos Nitjanandos Prabhu pramogos džiugino ir linksmino visus Ekačakros gyventojus. Savo žaidimuose Nitjananda Prabhu mėgdžiojo visus Dievo avatarų transcendentinius užsiėmimus. Kartą Nitjananda Prabhu suvaidino Vamaną, o kitas berniukas – Bali Maharadžą. Nitjananda Prabhu apgavo jį, priversdamas paaukoti tris pasaulius, kol vienas iš vaikų, persirengęs senu vyru, vaidino Šukračarją, kuris draudė dovanoti žemes. Tuomet Vamaną vaidinęs Nitjananda Prabhu, priėmęs išmaldą iš Balio, uždėjo savo lotoso pėdas tam berniukui ant galvos. Kitą kartą Nitjananda Prabhu suvaidino medžių ir akmenų tilto per vandenyną statymą, o visi kiti vaikai vaidino beždžionių kariuomenę. Jis kapojo verandos augalus ir mėtė juos į vandenį, apsimesdamas, kad tai milžiniški medžiai, o vaikai šaukė: „Džaja Rama! Džaja Raghunatha! Pergalė Ramai! Pergalė Raghu dinastijos Viešpačiui!”

Pats Viešpats įsikūnijo kaip Lakšmanas ir apimtas įtūžio su lanku rankoje patraukė į Sugrivos rūmus, tardamas: „Tu, apgailėtina beždžione! Mano Viešpats Rama kenčia dėl tavo veiksmų. Mano Viešpats sielvartauja Maljavano kalne, o tu, nedora beždžione, linksminiesi su moterimis! Jei nori likti gyvas, eik pas Ramą kaip įmanoma greičiau ir pasisiūlyk jam padėti.”

Kitą dieną, Lakšmano nuotaikoje, jis piktai baugino Parašuramą, sakydamas: „O brahmane – neprisiimu atsakomybės už tai, kas tau nutiks, jei tuoj pat iš čia nedingsi.“ Naivūs ir tyri vaikai laikė Nitjanandos Prabhu įsijautimą į Lakšmano vaidmenį tiesiog vaikišku žaidimu. Jie neturėjo nei menkiausio supratimo apie Jo, kaip Aukščiausiojo Dievo Asmens, padėtį. Kai kurie iš jų klaidžiojo apsimetę penkiomis beždžionėmis, o Nitjananda Prabhu, atlikdamas Lakšmano vaidmenį, jų klausdavo: „Kas jūs tokie, beždžionės, klaidžiojančios po miškus? Pasakykite man! Aš esu Raghunathos tarnas!”

Jie jam atsakydavo: „Mes klajojame čia iš baimės Baliui. Nuvesk mus pas Ramą! Priimame tavo pėdų dulkes ant savo galvų.“ Šiltai juos apkabinęs, jis nuvesdavo juos pas savo šeimininką ir nusilenkdavo prie Ramos pėdų, krisdamas ant žemės lyg lazda. Vieną dieną, įsijautęs į Lakšmano vaidmenį, Nitjananda Prabhu buvo sumuštas Indradžito. Kitą dieną jis žaisdavo, kad žudo Indradžitą. Vieną iš berniukų paskyręs atlikti Vibhišanos vaidmenį, jis nuvesdavo jį į Ramo buveinę ir paskui įšventindavo jį į Lankos karaliaus postą. Kitas vaikas sušukdavo: „Žiūrėkite! Aš ateinu kaip Ravana. Saugokitės mano lanko strėlių. Tegul Lakšmanas jus apsaugo, jei tik sugebės!“ Tai pasakęs, vaikas, vaidinęs Ravaną, sviedė į Nitjanandą Prabhu lotoso žiedą, o šis, įsijautęs į nugalėto Lakšmano vaidmenį, be sąmonės krito ant žemės. Nualpęs Nitjananda Prabhu nebeatsikėlė. Nors berniukai įvairiais būdais bandė jį atgaivinti, Jo kūne nebuvo jokių gyvybės ženklų. Visi vaikai griebėsi už galvų, verkė, bliovė. Išgirdę jų verksmą, į tą vietą skubiai atėjo Nitjanandos Prabhu motina ir tėvas. Radę savo vaiką be gyvybės ženklų, jie abu be sąmonės krito ant žemės.

Visa kaimo bendruomenė susirinko į tą vietą ir su nuostaba stebėjo šį vaizdą. Vaikai viską paaiškino. Kažkas iš minios tarė: „Aš suprantu šio įvykio priežastį. Kažkada vienas aktorius vaidino Dašarathą ir išgirdęs, kad Rama buvo ištremtas į mišką, numirė.“ Dar kažkas sakė: „Berniukas tik atlieka savo vaidmenį. Kai tik Hanumanas atneš ir sugirdys jam vaistus, jis atsigaus.“

Žinoma, Nitjananda Prabhu jau buvo viską paaiškinęs vaikams. Jis jiems sakė: „Kai tik nukrisiu, visi apsupkite mane ratu ir verkite. Po trumpo laiko išsiųskite Hanumaną. Mano gyvybė sugrįš, jei man ant nosies užtepsite vaistų.“ Tačiau vos tik Viešpats, kuris tobulai atliko savo vaidmenį, neteko sąmonės, vaikai labai sunerimo. Jie visiškai prarado nuovoką ir niekas nebeprisiminė Nitjanandos Prabhu nurodymų. Jie tik verkė ir verkė, šaukdami: „Oi, broli, kelkis!“ Tačiau praeivių pastabos privertė juos prisiminti Viešpaties patarimą. Vienas vaikų išėjo kaip Hanumanas, o kitas, persirengęs išminčiumi, pastojo jam kelią. Pasisveikinęs ir pasiūlęs vaisių bei šaknų, išminčius tarė: „Prašau, brangus drauge, pasilik su manimi šiek tiek laiko ir palaimink mano kuklią atsiskyrėlio buveinę. Tik didele sėkme apdovanotas žmogus gali susilaukti tokios asmenybės kaip tu draugijos.“ Hanumanas atsakė: „Mano darbas neatidėliotinas. Turiu skubėti. Negaliu sustoti. Prašau atleisti man, bet turiu atsisveikinti. Tikriausiai esi girdėjęs apie Lakšmaną, jaunesnįjį Ramos brolį. Ravana jį nutrenkė savo šakti strėle ir dabar jis be sąmonės. Turiu skubėti į Gandhamadanos kalną – tik tinkami vaistai gali išgelbėti jo gyvybę.“ Vaikas, vaidinęs Hanumaną, visus šiuos žodžius ištarė taip, kaip jį buvo išmokinęs Nitjananda Prabhu. Visi žiūrėjo apstulbę. Išminčiaus prašymu Hanumanas nuėjo prie netoliese esančio ežero išsimaudyti. Kitas vaikas, pasislėpęs po vandeniu, sugriebė jį už kojų. Taip šis vaikas atliko krokodilo vaidmenį ir patraukė Hanumaną į vandenį. Hanumaną vaidinęs vaikas ištempė krokodilą į krantą ir jį nugalėjo. Tuomet Hanumanas susidūrė su dar grėsmingesniu priešininku. Vaikas, persirengęs rakšasu, puolė Hanumaną ir grasino jį suėsti, sakydamas: „Tu nugalėjai krokodilą, bet dabar turėsi įveikti mane. Kas prikels Lakšmaną, jei aš tave prarysiu gyvą?“ Hanumanas atsakė: „Jūsų Ravana – niekingas šuo. Bėk kiek įkabindamas ir dink iš čia.“ Taip abu vaikai kovėsi tarpusavyje, kol sugriebė vienas kitą už plaukų ir pradėjo muštis kumščiais. Po kurio laiko Hanumanas nugalėjo rakšasą. Galiausiai Hanumaną vaidinantis vaikas pasiekė Gandhamadanos kalną. Ten keli berniukai, persirengę gandharvais, kurį laiką su juo kovėsi, bet nugalėjęs juos Hanumanas ant savo galvos parsinešė Gandhamadanos kalną. Vienas vaikų, vaidinęs gydytoją, atminė Ramą ir užtepė vaistų ant Nitjanandos Prabhu, kuris vaidino Lakšmaną, nosies. Galiausiai kilnusis Viešpats Nitjananda Prabhu atgavo sąmonę ir atsistojo ant kojų.

Tai išvydę visi tėvai ir kiti žmonės prapliupo juoku. Hadai Panditas paėmė vaiką ant rankų, o visi berniukai džiūgavo. Visi klausė: „Brangusis vaike, iš kur tu viso to išmokai?“ O Viešpats juokdamasis atsakydavo: „Visa tai yra mano dieviškieji žaidimai.“

Viešpaties kūnas ankstyvoje vaikystėje buvo subtiliai šviesus. Niekas nenorėjo liautis Jo glėbesčiavę. Visi mylėjo Jį labiau nei savo pačių sūnus. Viešpaties iliuzinės energijos paveikti, niekas nesuprato, kad Jis yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Taipgi nuo pat ankstyvos vaikystės mėgstamiausias Nitjanandos Prabhu užsiėmimas buvo atkartoti Krišnos žaidimus. Visi vaikai, palikę savo tėvus ir namus, nuolatos žaisdavo kartu su Nitjananda Prabhu. Šimtus kartų nuoširdžiai lenkiuosi visų tų berniukų, kurie taip žaidė su Aukščiausiuoju Viešpačiu Nitjananda Prabhu, lotoso pėdoms. Nitjananda Prabhu šitaip atliko savo žaidimus ir nuo pat kūdikystės Jam niekas daugiau neteikė tokio džiaugsmo kaip Šri Krišnos lilos.

Kas turi galią apsakyti transcendentinius Anantos žaidimus? Jie atsiskleidžia tik Jo paties malone, Jo paties valia. Taigi Nitjananda Prabhu pirmuosius dvylika savo gyvenimo metų praleido namuose ir vyko į piligrimines keliones, kur lankė įvairias šventąsias Indijos vietas. Jis klajojo kaip piligrimas iki dvidešimties metų amžiaus, o tada nukeliavo pas Šri Čaitanją Mahaprabhu.

Klausykitės šio „Čaitanja-Bhagavatos“ Adi-liloje išdėstyto pasakojimo apie Aukščiausiosiojo Dievo Asmens Nitjanandos Prabhu piligriminę kelionę. Apie Nitjanandą Prabhu piktžodžiauja tik nedorėliai ir nuodėmingi bedieviai. Jis išgelbėjo visą pasaulį. Jis yra neprilygstamas gailestingumo vandenynas. Tik Jo malone suprantu tiesą apie Šri Čaitanją Mahaprabhu. Tik Jo dėka pasaulis sužinojo apie Šri Čaitanjos Mahaprabhu didybę. Klausykitės, kaip Nitjananda Prabhu, mylimiausias Šri Čaitanjos Mahaprabhu bendražygis, keliavo po visas šventąsias Indijos tirthas.

Viešpats pirmiausia aplankė šventą vietą, vadinamą Vakrešvara. Iš ten jis leidosi į kelionę vienas ir pasiekė Vaidjanathos giraitę. Aplankęs Gają, jis nukeliavo į Kašį – Viešpaties Šivos buveinę, kurioje Gangos tėkmė pradeda tekėti į šiaurę. Išvydęs Gangą, Nitjananda Prabhu apimtas džiaugsmo maudėsi jos vandenyse Kašyje ir nepasotinamu troškuliu gėrė jų saldų skonį. Maghos mėnesį jis atliko rytinį apsiplovimą Prajagoje, o iš ten nuvyko į savo ankstesnio gimimo vietą Mathuroje. Žaisdamas Jamunos vandenyse Višrama-ghatoje, Viešpats ekstazėje klajojo aplink Govardhano kalną ir taip perėjo visas dvylika Vrindavano girių. Jis aplankė Nandos Maharadžo namus Gokuloje ir, atsisėdęs toje šventoje vietoje, ėmė verkti iš jausmų antplūdžio. Išreiškęs pagarbą Madana Gopalai, Viešpats nukeliavo į Hastinapurą – Pandavų namus – ir, išvydęs šių iškilių bhaktų buveinę, prapliūpo ašaromis. Tačiau visi tuo metu ten gyvenę žmonės nebuvo bhaktai ir nesuprato Viešpaties jausmų. Pagerbdamas Balaramos šlovę Hastinapuro mieste, jis nusilenkė ir ekstatiškai sušuko: „Tebūnie mus visus išvaduoja Balarama, plūgo nešėjas!“

Po to Nitjananda Prabhu nukeliavo į Dvaraką, kur su didžiuliu džiaugsmu maudėsi jūroje. Jis aplankė Sidhapurą – Kapilos buveinę – ir šventoje vietoje, vadinamoje žuvies tirtha (Matsja-tirtha), per didžiulę šventę dosniai išdalino daugybę virtų ryžių. Nitjananda Prabhu taip pat aplankė Šiva-kančį ir Višnu-kančį ir juokėsi, matydamas nuožmų susiskaldymą tarp Višnu ir Šivos pasekėjų.

Jis nukeliavo į Kuru-kšetrą, Priti-dakšą, Bindhu-sarovarą, Prabasą ir Sudaršana-tirthą, o po to aplankė šventąją Tritos šulinio (Trita-kupa) tirthą. Iš ten jis keliavo į Nišalą, Brahma-tirthą ir Čakra-tirthą. Viešpats aplankė Pratišrotą, esančią netoli vakarų Sarasvati, o iš ten ši didžiai dosni asmenybė – Nitjananda Prabhu – nukeliavo į Naimišaraniją.

Tuo metu Nitjananda Prabhu pasiekė Ajodją ir, išvydęs šventąją Viešpaties Ramos gimimo vietą, gausiai liejo ašaras. Po to jis nukeliavo į Guhakos, čandalos, karalystę, kur iš ekstazės prarado sąmonę. Atmindamas Guhakos-čandalos atsidavimą, Nitjananda Prabhu be sąmonės išbuvo tris dienas. Kiekvienoje girioje, kurioje Viešpats Rama buvo apsistojęs kad ir kelioms dienoms, Nitjananda Prabhu raitėsi ant žemės iš išsiskyrimo agonijos.

Jis nuėjo prie Saraju upės krantų, išsimaudė jos vandenyse ir iš ten keliavo į Kausakį, o vėliau – į nuošalią šventojo išminčiaus Paulastjos buveinę. Nusimaudęs visose šventose Gomati, Gandaki ir Somos upių tirthose, jis užkopė į Mahendros kalno viršūnę ir, pagarbiai nusilenkęs Parašuramai, patraukė link Hardvaro – vietos, kur šiame pasaulyje prasideda Gangos tekėjimas. Po to jis aplankė Pampą, Bhima-rati ir Sapta-Godavari, taip pat nusimaudė Benvos ir Bhipasos tirthose.

Kilnusis Nitjananda Prabhu tuomet aplankė Kartiką ir užkopė į Šri kalną, kuriame gyvena Šiva ir Parvati. Šiva ir Parvati, apsireišę kaip brahmanas ir jo žmona, gyveno ant šio kalno viršūnės. Jie abu atpažino savo garbinamą dievybę – Nitjanandą Prabhu, kuris buvo atėjęs į šventąsias vietas apsirengęs kaip avadhūta. Pamatę savo brangų svečią, abu labai apsidžiaugė, o deivė Parvati pati savo rankomis su dideliu džiaugsmu paruošė Nitjanandai Prabhu prasadą. Šiva ir Parvati su didžia pagarba pasiūlė jam maisto, o jis, šypsodamasis, nusilenkė jiems abiem.

Slaptingus jų tarpusavyje turėtus pokalbius gali suprasti tik pats Krišna. Atsisveikinęs, Nitjananda Prabhu patraukė į Dravidą. Aplankęs Vjenkatanathą, Kamakosti-purį ir Kančį, jis nuvyko prie garsiosios Kaveri upės, o iš ten – į šventąją Šri Rangamo vietą, kur kurį laiką pasiliko. Iš ten jis nukeliavo į Hari-kšetrą, aplankė Rišabhos kalną, o tada keliavo į Pietų Mathurą, Kritamalą, Tamraparnį ir galiausiai pasuko į šiaurę prie Jamunos upės, kur aplankė Agastjos buveinę Malajos kalne.

Žmonės ten tiesiog tryško džiaugsmu regėdami didžiadvasį Nitjanandą Prabhu, kuris buvo dėkingas už jų svetingumą, o iš ten, didžiai pamalonintas, keliavo į Badarikašramą. Nitjananda Prabhu kurį laiką pasiliko Naranarajanos rišio buveinėje ir laiką visiškoje vienumoje. Iš ten jis patraukė į Vjasos rezidenciją, kur Šrila Vjasadeva atpažino, kad Nitjananda Prabhu yra pats galingasis Balarama.

Pasirodęs Vjasa pasveikino savo svečią, o Viešpats pagarbiai nusilenkė Šrilai Vjasadevai. Nitjananda Prabhu nukeliavo į budistų vienuolyną, kur rado juos sėdinčius drauge. Jis uždavė jiems klausimų, tačiau niekas neatsakė. Supykęs ant budistų, Viešpats užmojo jiems per galvas. Juokdamiesi budistai pabėgo, o Nitjananda Prabhu, nė kiek nesutrikęs, tęsė savo piligriminę kelionę.

Viešpats atvyko į Kanjakos miestą ir po apsilankymo Durga-devi šventykloje keliavo į Pietų Indijos jūros pakrantę. Iš ten Nitjananda Prabhu nuvyko į Šri Anantos miestą, o vėliau – prie penkių šokančių apsarų (dangiškųjų nimfų) tvenkinio. Viešpats aplankė Šivos šventyklą, vadinamą Gokarna, keliavo per Keralą ir Trigarthą, o po to, pagerbęs Dvaipajanos garbingąją žmoną, keliavo į Nirbindhiją, Pajosnį ir Taptį toliau tęsti savo dieviškos veiklos.

Jis aplankė Revą, Mahišmačio miestą ir Malatirtą, o tada pasuko vakarų link, keliaudamas per Suparakhą. Nitjananda Prabhu buvo visiškai bebaimis – per visas savo keliones jis nieko nebijojo. Jo kūnas atrodė nusilpęs dėl nuolatinio pasinėrimo į Krišnos sąmonę. Nitjananda Prabhu kartais juokdavosi, kartais verkdavo – kas galėjo suprasti jo transcendentines nuotaikas? Tokios buvo Viešpaties Nitjanandos Prabhu kelionės, kai jis klajojo nuo vienos šventos vietos prie kitos, lankydamas šventas tirthas.

Tuo metu, visai atsitiktinai, jis sutiko Madhavendrą Purį. Madhavendros Purio kūnas buvo persmelktas dieviškos meilės Šri Krišnai. Madhavendra Puris buvo apsuptas savo mokinių, kurie buvo pasinėrę į Krišnos premą. Nitjananda neragavo jokio kito maisto, išskyrus saldžius Krišnos bruožus – Krišnos sąmonės skonis buvo vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Jo šventas kūnas buvo Krišnos žaidimų vieta. Geriausias jo meilės Krišnai įrodymas yra tai, kad didysis Advaita Ačarja Prabhu buvo Madhavendros Purio mokinys.

 

Vos tik išvydęs Madhavendrą Purį, Nitjananda prarado sąmonę ir, apimtas dieviškos meilės, gulėjo nejudėdamas. Tuo pat metu Madhavendra Puris išvydęs Nitjanandą taip pat prarado sąmonę ir atsijungė nuo aplinkinio pasaulio.

Šri Čaitanja Mahaprabhu vėl ir vėl skelbė, kad Madhavendra Puris yra pirminis tyros bhakti mokytojas. Kai Nitjananda ir Madhavendra Puris nualpo, pamatę vienas kitą, Išvara Puris ir visi kiti Madhavendros Purio mokiniai apsipylė ašaromis.

Atgavę sąmonę, jie abu vienas kitą apkabino ir verkdami liejo ekstazės ašaras. Šie du didieji mokytojai ridenosi žeme dieviškos meilės ekstazėje ir, apimti džiaugsmo, šaukė griaustinį primenančiais balsais. Meilės ašaros upeliais tekėjo iš jų akių, ir žemė, sušlapusi nuo jų ašarų, jautėsi palaiminta. Nebuvo pabaigos transcendentinės ekstazės apraiškoms, kurias rodė šie du didieji šventieji – jų kūnai drebėjo, ašaros plūdo, o plaukai stojosi piestu, nes pats Šri Čaitanja Mahaprabhu šoko jų širdyse.

Nitjananda tarė: „Šiandien visos mano kada nors atliktos piligriminės kelionės pasiekė tobulumą, nes mano akys išvydo šventąsias Madhavendros Purio pėdas. Liudyti tokią dievišką meilę kaip jo yra mano gyvenimo šlovė.“ Tvirtai apkabinęs Nitjanandą, Madhavendra Puris, springdamas dieviška meile, negalėjo ištarti nė žodžio. Apimtas džiaugsmo, jis nenorėjo paleisti Nitjanandos iš savo glėbio.

Išvara Puris, Brahmananda Puris ir visi kiti Madhavendros Purio mokiniai juto nenumaldomą trauką Nitjanandai Prabhu. Nors buvo sutikę daugybę atsižadėjusių šventųjų, nė viename iš jų jie nerado nė menkiausio meilės Krišnai pėdsako. Susitikimai su tais nelaimingais ir nedorais žmonėmis jiems nešė vien skausmą, todėl, apimti sielvarto, jie ieškojo prieglobsčio miškuose. Tačiau dabar, matydami vienas kitame gyvą meilės Krišnai įsikūnijimą, jie buvo išvaduoti iš visų savo kančių.

Ne vieną dieną Nitjananda Prabhu keliavo Madhavendros Purio draugijoje, mėgaudamasis diskusijomis apie Krišnos žaidimus. Madhavendros Purio atsidavimas buvo nepaprastas – užtekdavo jam pamatyti juosvą debesį ir jis netekdavo sąmonės. Dieną ir naktį, apimtas meilės Krišnai svaigulio, jis juokėsi ir verkė, kliedėjo, šūkavo iš sielvarto lyg girtuoklis.

Nitjananda Prabhu, apsvaigintas Govindos saldumo, svirduliavo ir klupčiojo. Parkritęs ant žemės, jis garsiai ir iš visos širdies juokdavosi. Matydami tokią stebuklingą Madhavendros Purio ir Nitjanandos Prabhu nuotaiką, mokinių brolija be perstojo giedojo Hari vardą. Apimti saldžios dieviškos meilės, jie nebeatskyrė dienos nuo nakties – laikas jiems neteko prasmės. Kas gali suprasti, apie ką kalbėjosi Nitjananda Prabhu ir Madhavendra Puris? Jų žodžių prasmę žino tik pats Krišna. Madhavendra Puris negalėjo ištverti išsiskyrimo su Nitjananda Prabhu ir džiaugėsi nuolatine jo draugija. Jis sakė: „Nors esu aplankęs daugybę šventų tirthų, niekur neradau tokios dieviškos meilės Dievui kaip tavoji. Sulaukęs tokio draugo kaip Nitjananda Prabhu, aš iš tiesų pajutau Krišnos malonę – koks maloningas yra Krišna! Vieta, kur galima pabūvoti Nitjanandos Prabhu draugijoje, yra pranašesnė už Vaikunthą ir visas šventas tirthas kartu sudėjus. Vien išgirdęs apie tokio bhakto kaip Nitjananda Prabhu meilę, žmogus tikrai susitiks Šri Krišną Čandrą. Tačiau tas, kas jaučia bent šiek teik nepalankumo Nitjanandai Prabhu, niekada nepatirs Krišnos meilės, net jei ir būtų Krišnos bhaktas.“

Taip Madhavendra Puris dieną ir naktį šlovino Nitjanandą Prabhu ir tarnavo jam su meile bei atsidavimu. O Nitjananda Prabhu laikė Madhavendrą Purį savo mokytoju. Abu šie didieji šventieji buvo taip pasinėrę į meilę Krišnai, kad nebeatskyrė, ar diena, ar naktis. Praleidęs šiek tiek laiko Madhavendros Purio draugijoje, Nitjananda Prabhu iškeliavo link Ramos tilto, žinomo Setubandhos vardu, esančio pietiniame Indijos pakraštyje.

Madhavendra Puris tuo metu keliavo prie Saraju upės. Visiškai pasinėrę į Krišną, jie abu visai užmiršo savo fizinius kūnus. Pamiršę save, jie dienas leido kęsdami vienas kito išsiskyrimo skausmą – tik tai palaikė juos gyvus. Jei jų sąmonėje būtų likusi bent menkiausia išorinio pasaulio nuovoka, jie nebūtų išgyvenę šio skausmo. Kas su tikėjimu ir atsidavimu klausysis šio pasakojimo apie Nitjanandą Prabhu ir Madhavendrą Purį, tikrai pasieks meilės Krišnai lobį.

Nitjananda Prabhu taip klajojo dieviškos meilės ekstazėje ir po kurio laiko atvyko į Setubandhą, Ramos tiltą. Išsimaudęs  Dana-tirthos ghatoje, jis nukeliavo į Ramešvarą, iš ten pasiekė Vidžajanagarą. Aplankęs Majapuri, Avanti ir Godavari upes, Viešpats atvyko į Džijur-Nrismhadevos buveinę. Jis aplankė Trimalą ir šventąją Kurmanathos šventyklą. Galiausiai Nitjananda išvyko, norėdamas pamatyti Šri Džaganatha-devą, Nilačalos mėnulį. Tik įžengęs į Viešpaties Džaganathos, palaimingo Nilačalos valdovo, miestą ir išvydęs Viešpaties čakrą, jis neteko sąmonės. Jis gavo Džaganathos daršaną – išvydo džiaugsmo kupiną jo Čaturvjuhos pavidalą. Nitjananda Prabhu prarado sąmonę paniręs į ekstazę nuo to reginio, o atgavęs sąmonę, vėl ją prarado. Tai kartojosi vėl ir vėl. Nitjanandą Prabhu krėtė drebulys, jis prakaitavo, verkė iš džiaugsmo, jo ašaros liejosi ant žemės, galingu balsu šūkavo ekstazėje.

Kas gali apsakyti Nitjanandos Prabhu ekstazę? Praleidęs kiek laiko Džaganatha Puryje, Nitjananda Prabhu tęsė savo kelionę ir su didžiuliu entuziazmu aplankė vietą, kur Ganga įteka į vandenyną. Kas gali nupasakoti visas jo keliones po įvairias šventas vietas? Aš jo malone užfiksavau tik dalį jų. Aplankęs šventąsias tirthas, Nitjananda Prabhu sugrįžo į Mathurą. Jis apsistojo Vrindavane ir ten dieną naktį grimzdėjo mintyse apie Krišną.

Jis nieko nevalgė ir tik kartais išgerdavo šiek tiek pieno, jei kas neprašytas jo paaukodavo. Nitjananda Prabhu pagalvojo: „Šri Gaura Čandra apsistojo Navadvipoje, tačiau jo dieviška šlovė išlieka užslėpta. Kai tik Viešpats pasiryš atskleisti savo dieviškumą, aš iš karto vyksiu į Navadvipą ir prisijungsiu prie tarnystės jam.“ Taip nusprendęs, Nitjananda Prabhu nei išvyko į Navadvipą, nei paliko Mathurą, o tiesiog nuolat žaidė su vaikais Jamunos vandenyse ir Vrindavanos dulkėse. Ir nors Nitjananda Prabhu yra visagalis, jis susilaikė ir niekam kol kas nedalino meilės Višnu. Jis mąstė, kad ateis laikas atlikti dieviškos meilės dalinimo žaidimą pagal Viešpaties įsakymą, kai Viešpats Gaura Čandra apsireikš pats. Tarnystės Viešpačiui didybės visiškai nesumenikna mintis, kad nereikėtų daryti nieko kito kaip tik vykdyti Šri Čaitanjos Mahaprabhu nurodymus, tad Nitjananda Prabhu laukė Viešpaties nurodymo.

Niekas nepajuda be Aukščiausiojo Viešpaties, Šri Čaitanjos Mahaprabhu, įsakymo. Ir niekas negali nieko padaryti be Jo leidimo – net Ananta, Brahma, Šiva ar bet kuris kitas pusdievis. Visatos griovėjai, valdovai ir globėjai savo pareigas atlieka tik gavę Šri Čaitanjos nurodymą. Nusidėjėliai, kuriems šis teiginys kelia vidinį pasipriešinimą, nenusipelnė net Vaišnavo žvilgsnio. Trys pasauliai liudija, kad visos gyvosios būtybės dieviškos meilės lobį gavo tik Nitjanandos Prabhu malone. Jis – pirmasis Šri Čaitanjos Mahaprabhu bhaktas. Jo liežuvis brangina šlovingus Šri Čaitanją Mahaprabhu garbinančius žodžius. Nitjananda Prabhu dieną naktį kalba apie Čaitanją. Tarnaudamas Jam, žmogus išsiugdo atsidavimą Šri Čaitanjai. Šlovė Nitjanandai Prabhu, pirminiam Viešpačiui, kurio malone galime suprasti Šri Čaitanjos Mahaprabhu šlovę. Prisirišimas prie Nitjanandos Prabhu dovanoja Šri Čaitanjos Mahaprabhu malonę. Tam, kuris pažįsta Nitjanandą Prabhu, nė viename pasaulyje negresia pavojus. Jei kas trokšta peržengti šį tamsos pasaulį ir panirti į atsidavimo vandenyną, tegu tarnauja švelniam tarsi mėnulis Nitjanandai. Vieniems Nitjananda Prabhu – pats Balarama. Kiti sako, kad jis yra dieviškos meilės Šri Čaitanjai įsikūnijimas. Tegul jie kalba, kaip jiems atrodo. Nesvarbu, ar Nitjananda Prabhu yra atsiskyrėlis, bhaktas ar išminčius – kas jis bebūtų savo santykyje su Šri Čaitanja – te jo lotoso pėdos amžinai palieka įspaudą visų širdyse. Jei išgirdęs apie visas šias Nitjanandos Prabhu dorybes žmogus vis vien išlieka nuodėmingas, negerbia jo, nori apkalbėti ar kaip nors kitaip paniekinti – spirsiu jam į veidą savo kairiąja koja. Kai kurie Šri Čaitanjos sekėjai apie Nitjanandą Prabhu kalba taip, kad, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jį niekina, iš tiesų – šlovina. Tokie išaukštinti vaišnavai (kaip Advaita Ačarja) visada yra tyros širdies ir transcendentinės sąžinės. Jų tariami nesutarimai ar ginčai – tai tik lila, dvasinis žaidimas. Jei kas žiūrės į tuos nesutarimus paviršutiniškai ir ims palaikyti vieną pusę, niekindamas kitą – žlugs. Tik sekdamas tais, kurie griežtai smerkia bet kokį Nitjanandos šmeižtą, žmogus gali pasiekti Šri Čaitanją. Kada gi ateis ta diena, kai galėsiu regėti dieviškuosius Šri Čaitanją Mahaprabhu ir Nitjanandą Prabhu, apsuptus bhaktų? Te Nitjananda Prabhu bus mano amžinas mokytojas. Teliksiu ištikimas Nitjanandai Prabhu ir tetarnausiu šventosioms Šri Gauračandros pėdoms. Gyvenimas po gyvenimo teskaitysiu šventąją „Bhagavatą“ prie Nitjanandos Prabhu pėdų. Tokia mano viltis. Šlovė Aukščiausiajam Viešpačiui, Šri Čaitanjai Mahaprabhu! Tu davei mums Nitjanandą Prabhu ir Tu jį atėmei. Vis dėlto, o Mahaprabhu, suteik man vieną palaiminimą – kad mano protas visuomet liktų prisirišęs prie Tavęs ir Nitjanandos Prabhu. Jis – Tavo didžiausias bhaktas. Be Tavo pritarimo niekas negali pasiekti Jo lotoso pėdų. Nitjananda Prabhu klajojo po Vrindavaną ir įvairias šventas vietas iki tol, kol Šri Čaitanja Mahaprabhu apreiškė savo dievišką prigimtį. Tas, kuris su tikėjimu klausosi pasakojimų apie Nitjanandos Prabhu piligrimines keliones, pasiekia dieviškos meilės lobį.

Šri Krišna Čaitanja yra Nitjanandos Prabhu gyvenimas ir siela. Melsdamasis prie jų lotoso pėdų Vrindavana Dasa gieda „Šri Čaitanja-Bhagavatą“.

 

Šią dieną Šri Nitjanandos bhaktai pasninkauja iki vidurdienio.