Saphala Ekadašis

Judhišthira Maharadža pasakė: „O mano brangusis Viešpatie Šri Krišna, kaip vadinasi tas Ekadašis, kuris įvyksta Paušos mėnesį (gruodžio-sausio mėn.) dylant mėnuliui? Kaip jo laikytis ir kuri Dievybė turi būti garbinama šią šventą dieną? Prašau man iki galo papasakoti šias detales, kad suprasčiau, o Džanardana.

Tada Aukščiausiasis Dievo Asmuo Šri Krišna atsakė: „O geriausias iš karalių, tu trokšti išgirsti Pauša-kišna Ekadašio šlovę, todėl aš tau išsamiai papasakosiu. Manęs jokia auka ar labdara nepatenkina taip, kaip pilnas Ekadašio pasninkas, kurio laikosi Mano bhaktas. Todėl Ekadašio dieną, Viešpaties Hari dieną, pagal savo išgales reikia pasninkauti. O, Judhišthira, aš raginu tave nepertraukiamai, susikaupus išklausyti Pauša-krišna Ekadašio, sutampančio su Dvadašiu, šlovę. Kaip jau paaiškinau anksčiau, nereikėtų daryti skirtumo tarp daugybės Ekadašių. O karaliau, siekdamas naudos visai žmonijai, dabar papasakosiu tau apie Pauša-krišna Ekadašio laikymosi procesą.

Pauša-krišna Ekadašis taip pat žinomas kaip Saphala Ekadašis. Šią šventą dieną reikia garbinti Viešpatį Narajaną, nes Jis yra šio Ekadašio valdančioji Dievybė. Tai reikia daryti laikantis anksčiau aprašyto pasninko metodo. Kaip tarp gyvačių geriausia yra Šeša-naga, o tarp paukščių geriausias – Garuda, tarp aukų geriausia ašvamedha-jajna, tarp upių geriausia Motina Ganga, geriausia tarp dievų Viešpats Višnu, o tarp dvikojų – brahmanai, taigi tarp upių geriausia. visas pasninko dienas Ekadašis yra pats geriausias. O svarbiausias iš karalių, gimusių Bharatos dinastijoje, tas, kuris griežtai laikosi Ekadašio, Man tampa labai brangus ir visokeriopai garbinamas. Dabar klausykis pasakojimo apie Saphala Ekadašio laikymosi procesą.

Per Saphala Ekadašį Mano bhaktas turėtų garbinti Mane, siūlydamas Man šviežius vaisius atsižvelgdamas į laiką, vietą ir aplinkybes bei medituodamas į Mane kaip į visapusišką Aukščiausią Dievo Asmenybę. Jis turėtų pasiūlyti Man džambira vaisių, granatų, betelio riešutų ir lapų, kokoso riešutų, įvairių kitų riešutų, gvajavos, gvazdikėlių, mangų ir įvairių aromatinių prieskonių. Jis taip pat turėtų Man paaukoti smilkalų ir ryškių ghi ugnelių, nes tokia atnaša Saphala Ekadašio dieną yra ypač šlovinga. Bhaktas turėtų stengtis nemiegoti Ekadašio naktį.

Dabar, prašau, dėmesingai klausykis, kaip papasakosiu apie nuopelnus, gaunamus pasninkaujant ir visą naktį nemiegant bei giedant Narajanos šlovę. O geriausias iš karalių, nėra jokios aukos ar piligriminės kelionės, kuri suteiktų nuopelnus, lygius ar geresnius už  gautus pasninkaujant per šį Saphala Ekadašį. Toks pasninkas – ypač jei žmogus gali išlikti  budrus visą naktį – ištikimam bhaktui suteikia tokius pat nuopelnus kaip ir griežtų askezių laikymasis penkis tūkstančius žemiškų metų. O liūte tarp karalių, prašau klausykis, kaip papasakosiu šlovingą istoriją, kuri išgarsino šį Dieviškąjį Ekadašį.

Kadaise buvo miestas, vadinamas Čampavati, kurį valdė šventasis karalius Mahišmata. Jis turėjo keturis sūnus, iš kurių vyriausias Lumpaka visada užsiimdavo įvairiausia nuodėminga veikla – neteisėtais seksualiniais santykiais su svetimomis žmonomis, lošimu bei santykiais su žinomomis prostitutėmis. Savo nedorais poelgiais jis pamažu iššvaistė savo tėvo karaliaus Mahišmatos turtus.

Lumpaka taip pat labai kritiškai žiūrėjo į daugelį devų, įgalintų Viešpaties palydovų, taip pat į brahmanus ir kiekvieną dieną nesigėdydavo piktžodžiauti prieš vaišnavus. Pagaliau karalius Mahišmata, pastebėjęs neatgailaujančią įžūlią savo sūnaus nuotaiką, ištrėmė jį į mišką. Bijodami karaliaus, net gailestingi giminaičiai neatėjo ginti Lumpakos. Toks piktas karalius buvo ant savo sūnaus ir toks nuodėmingas buvo šis Lumpaka.

Tremtyje suglumęs, puolęs ir atstumtas Lumpaka sau galvojo: „Mano tėvas mane ištrėmė ir net mano giminės nei piršto nepakėlė, kad mane apgintų. Ką man dabar daryti?“ Jis planavo nuodėmę, galvodamas: „Aš sėlinsiu atgal į miestą tamsoje ir grobsiu jo turtus. Dieną būsiu miške, o kai grįš naktis – tai ir aš į miestą“.

Taip pagalvojęs, nuodėmingasis Lumpaka įžengė į miško tamsą. Dieną jis žudė daugybę gyvūnų, o naktį vogė iš miesto visokius vertingus daiktus. Miesto gyventojai kelis kartus jį sulaikė, bet, bijodami karaliaus, paliko jį ramybėje. Jie pagalvojo, kad Lumpaka ankstesniuose gimimuose turėjo būti sukaupęs daugybę nuodėmių, kurios privertė jį pasielgti netinkamai ir prarasti savo karališkąją padėtį. Negana to, jis juk pradėjo elgtis nuodėmingai kaip paprastas savanaudis vagis. Visgi, nors Lumpaka valgė mėsą, jis taip pat kiekvieną dieną valgė vaisius.

Jis, pats to nežinodamas, gyveno po senu, labai brangiu Viešpačiui Vasudevai banjano medžiu. Iš tiesų, daugelis garbino šį medį kaip pusdievį (visų medžių atstovą-vadovą).

Laikui bėgant, Lumpakai užsiimant tiek daug nuodėmingų ir smerktinų veiksmų, atėjo Saphala Ekadašis. Ekadašio (Dašamio) išvakarėse Lumpakai teko praleisti visą naktį nemiegojus dėl didelio šalčio, kurį jautė dėl prastos patalynės.

Šaltis ne tik atėmė iš jo ramybę, bet ir beveik atėmė gyvenimą. Kai saulė patekėjo, jis buvo beveik miręs, jis kaleno dantimis ir jį beveik ištiko koma. Tiesą sakant, visą Ekadašio rytą jis išbuvo sustingęs ir negalėjo pabusti iš artimos komai būklės. Atėjus Saphala Ekadašio vidurdieniui, nuodėmingasis Lumpaka pagaliau sugebėjo pakilti iš savo vietos po tuo banjanu. Bet su kiekvienu žingsniu jis vis labiau klupo ir krito ant žemės. Vidury džiunglių, jis šlubavo, tarsi luošas, lėtai ir neryžtingai, stipriai kankinamas alkio ir troškulio. Lumpaka buvo toks silpnas, kad per visą dieną nesugebėjo net sukaupti jėgų nė vieno gyvūnui nužudyti. Jis tiesiog rinko vaisius, kurie savaime nukrito ant žemės. Kol jis pargrįžo į savo buveinę po banjanu, saulė jau buvo nusileidusi.

Padėjęs vaisius ant žemės šalia savęs (švento banjano medžio papėdėje), Lumpaka pradėjo šaukti: „O, vargas man! Ką turėčiau daryti? Mielas tėve, kas man nutiks? O Šri Hari, būk man gailestingas ir priimk šiuos vaisius kaip auką! Jis vėl buvo priverstas visą naktį nemiegoti, bet tuo tarpu gailestingasis Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Viešpats Madhusudana, buvo patenkintas nuolankia Lumpakos miško gėrybių auka ir priėmė ją. Lumpaka nesąmoningai laikėsi pilno Ekadašio pasninko ir dėl tą dieną pelnytų nuopelnų atgavo savo karalystę be jokių papildomų kliūčių. Paklausyk, o Judhišthira, kas atsitiko karaliaus Mahišmatos sūnui, kai vos dalelė tų nuopelnų sužydo jo širdyje. Saulei gražiai pakilus į dangų kitą dieną po Ekadašio, dailus arklys priėjo prie Lumpakos, tarsi būtų jo ieškojęs, ir atsistojo šalia.

Tuo metu iš giedro mėlyno dangaus staiga pasigirdo balsas: „Šis arklys tau, Lumpaka! Užlipki ant jo ir greitai joki iš šio miško pasveikinti savo šeimos! O karaliaus Mahišmatos sūnau, Aukščiausiojo valdovo Vasudevos gailestingumu ir nuopelnų, kuriuos įgijai laikydamasis Saphala Ekadašio, galia, tavo karalystė bus grąžinta tau be jokių papildomų kliūčių. Tokia nauda gaunama pasninkaujant šiomis palankiausiomis dienomis. Eik dabar, tėve, ir mėgaukis tau derama vieta dinastijoje.

Išgirdęs šiuos iš dangaus skambančius žodžius, Lumpaka užsėdo ant žirgo ir jojo atgal į Čampavati miestą. Dėl nuopelnų, kuriuos jis sukaupė pasninkaudamas Saphala Ekadašio metu, jis dar kartą tapo gražiu princu ir sugebėjo sutelkti savo mintis į Aukščiausiojo Dievo Asmens Hari lotoso pėdas. Kitaip tariant, jis tapo Mano tyru bhaktu.

Lumpaka pasiūlė savo tėvui, karaliui Mahišmatai, nuolankius nusilenkimus ir grįžo į savo kunigaikščio pareigas. Matydamas savo sūnų taip papuoštą vaišnavų ornamentais ir tilaka (udhvara pundra), karalius Mahišmata suteikė jam karalystę, o Lumpaka valdė taikiai daug daug metų. Kai tik ateidavo Ekadašis, jis su dideliu atsidavimu garbindavo Aukščiausiąjį Viešpatį Narajaną, dėl Šri Krišnos gailestingumo gavo gražią žmoną ir puikų sūnų. Senatvėje Lumpaka perdavė savo karalystę sūnui – kaip ir jo paties tėvas. Karalius Mahišmata perdavė ją jam pačiam. Tada Lumpaka išėjo į mišką, kad sutelktų dėmesį ir su dėkingumu tarnautų Aukščiausiajam Viešpačiui, suvaldęs protą ir jusles.

Apsivalęs nuo visų materialių troškimų, jis paliko savo senąjį materialųjį kūną ir grįžo namo, atgal pas Dievą, pasiekdamas  savo garbinamo Viešpaties Šri Krišnos lotoso pėdas. O Judhišthira, tas, kuris garbins Mane kaip Lumpaka, visiškai išsilaisvins nuo nerimo ir kančių. Tiesą sakant, kiekvienas, kuris tinkamai laikysis šio šlovingo Saphala Ekadašio – net nesąmoningai, kaip Lumpaka – išgarsės šiame pasaulyje. Jis neabejotinai išsilaisvins nuo mirties ir sugrįš į dvasinę Vaikunthos buveinę. Dėl to nekyla jokių abejonių. Be to, tas, kuris tiesiog klausosi Saphala Ekadašio šlovės, gauna tokius pat nuopelnus kaip ir tas, kuris atlieka radžasuja-jagią, ir kitą gimimą eina į rojų, tai kur čia praradimas?

Taip baigiasi pasakojimas apie Pauša-krišna Ekadašio arba Saphala Ekadašio šlovę iš „Bhavišja-utara Puranos“.