Pavitropana (Šravana Putrada) Ekadašis

Šri Judhišthira Maharadžas pasakė: „O, Madhusūdana, o, Madhu demono žudike, būk man gailestingas ir papasakok man apie Ekadašį, kuris įvyksta per Šravanos mėnesio (liepos–rugpjūčio) šviesiąsias dvi savaites.“

Aukščiausiasis Viešpats Šri Krišna atsakė: „Taip, o karaliau, aš su džiaugsmu papasakosiu tau apie jo šlovę, nes vien išgirdęs apie šį šventą Ekadašį, žmogus įgyja tuos pačius nuopelnus, kaip atlikęs arklio aukojimą.

Dvarpara-jugos pradžioje gyveno karalius, vardu Mahidžita, kuris valdė Mahismatipurio karalystę. Jis neturėjo sūnaus, todėl visoje karalystėje niekas jo nedžiugino. Vedęs vyras, neturintis sūnaus, nebus laimimngas nei šiame, nei kitame gyvenime. Sanskrito žodis, reiškiantis „sūnų“, yra putra. „Pu“ yra tam tikro pragaro pavadinimas, o „tra“ reiškia „išvaduoti“.

Taigi, žodis putra reiškia „asmenį, kuris išlaisvina iš pragaro, pavadinimu Pu“. Todėl kiekvienas vedęs vyras turėtų susilaukti bent vieno sūnaus ir tinkamai jį apmokyti; tada tėvas bus išlaisvintas iš pragariškos gyvenimo padėties. Tačiau šis įsakymas netaikomas rimtiems Viešpaties Višnu ar Krišnos bhaktams, nes Viešpats tampa jų sūnumi, tėvu ir motina.

Be to, Čanakja Pandita sako:

satyam mata pita jnanam
dharmo bhrata daya sakha
santih patni ksama putrah
sadete mama vandhavah

„Tiesa yra mano mama, žinios – mano tėvas, mano pareiga – mano brolis, gerumas – mano draugas, ramybė – mano žmona, o atleidimas – mano sūnus. Tokie yra šeši mano šeimos nariai.“ Tarp dvidešimt šešių pagrindinių Viešpaties atsidavusiojo savybių atleidimas yra aukščiausia. Todėl bhaktai turėtų dėti papildomas pastangas ugdydami šią savybę.

Čia Čanakja sako: „Atleidimas yra mano sūnus“. Viešpaties bhaktas, nors ir eina atsižadėjimo keliu, gali laikytis Ekadašio ir melstis, kad gautų tokį „sūnų“. Ilgą laiką šis karalius labai stengėsi gauti įpėdinį, bet nesėkmingai. Matydamas, kad laikas nenumaldomai bėga, karalius Mahidžita vis labiau nerimavo.

Vieną dieną jis pasakė savo patarėjų susirinkimui: „Šiame gyvenime nepadariau jokios nuodėmės ir mano ižde nėra neteisėtai įgyto turto. Niekada nesisavinau pusdieviams ar brahmanams skirtų aukų. Kai kariaudavau ir užkariavau karalystes, laikiausi karinio meno taisyklių ir nuostatų, saugojau savo pavaldinius taip, lyg jie būtų mano paties vaikai. Bausdavau net savo artimuosius, jei jie pažeisdavo įstatymą, o jei mano priešas buvo romus ir religingas, draugiškai sutikdavau jį. O dukart gimusios sielos, nors esu religingas ir ištikimaiseku Vedų standartais, vis tiek mano namuose nėra sūnaus. Prašau pasakykite man to priežastį.“

Tai išgirdę, karaliaus patarėjai brahmanai aptarė šią temą tarpusavyje ir apkeliavo įvairius didžiųjų išminčių ašramus, siekdami padėti karaliui. Galiausiai jie sutiko išminčių, kuris buvo griežtas, tyras ir savimi patenkintas bei griežtai laikėsi pasninko įžado.

Jo jausmai buvo visiškai suvaldyti, jis nugalėjo pyktį ir puikiai atliko savo pareigas. Iš tiesų, šis didis išminčius žinojo visas Vedų išvadas ir pratęsė savo gyvenimo trukmę iki paties Viešpaties Brahmos. Jo vardas buvo Lomasa Rišis ir jis žinojo praeitį, dabartį ir ateitį. Praėjus kiekvienai kalpai, nuo jo kūno nukrisdavo vienas plaukas (viena kalpa, arba dvylika Viešpaties Brahmos valandų, prilygsta 4 320 000 000 metų). Visi karaliaus patarėjai brahmanai labai džiaugsmingai vienas po kito kreipėsi į jį, kad išreikštų nuolankią pagarbą.

Sužavėti šios puikios sielos, karaliaus Mahidžitos patarėjai nusilenkė išminčiui ir labai pagarbiai pasakė: „Tik dėl mūsų didelės sėkmės, o išminčiau, mums buvo leista tave pamatyti“. „Lomasa Rišis, pamatęs, kaip jam lenkiasi, atsakė: „Prašau pasakyk, kodėl čia atėjai. Kodėl tu mane giri? Turiu padaryti viską, ką galiu, kad išspręsčiau tavo problemas, nes tokie išminčiai kaip aš turi tik vieną interesą: padėti kitiems. Neabejoki tuo.“

Lomasa Rišis pasižymėjo visomis gerosiomis savybėmis, nes jis buvo Viešpaties bhaktas. Kaip teigiama „Šrimad Bhagavatam“ (5:18:12),

yasyasti bhaktir bhagavaty akinchana
sarvair gunais tatra samate surah
harav abhaktasya kuto mahad-guna
manorathenasati dhavato bahih

„Žmoguje, kuris nepaliaujamai tarnauja Krišnai su atsidavimu, nuolat pasireiškia visos gerosios Krišnos ir pusdievių savybės. Tačiau tas, kuris nėra atsidavęs Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, neturi geros kvalifikacijos, nes yra per daug užsiėmęs svo proto prasimanymais materialioje egzistencijoje, kuri yra išorinė Viešpaties savybė“.

Karaliaus atstovai pasakė: „Mes atėjome pas tave, o išaukštintas išminčiau, prašyti tavo pagalbos sprendžiant labai rimtą problemą. O išminčiau, tu – kaip Viešpats Brahma. Iš tiesų, visame pasaulyje nėra geresnio išminčiaus. Mūsų karalius Mahidžita neturi sūnaus, nors jis mus palaikė ir saugojo taip, tarsi būtume jo sūnūs. Matydami jį tokį nelaimingą dėl to, kad liko be sūnaus, mes labai nuliūdome, o išminčiau, todėl atėjome į mišką atlikti griežtų askezių. Mūsų laimei mes sutikome tave. Visų norai ir veikla tampa sėkmingi vien gavus tavo daršaną. Todėl nuolankiai prašome, kad papasakotumei, kaip mūsų gerasis karalius gali susilaukti sūnaus.“

Išgirdęs jų nuoširdų maldavimą, Lomasa Rišis akimirką pasinėrė į gilią meditaciją ir iškart suprato ankstesnį karaliaus gyvenimą. Tada jis tarė: „Jūsų valdovas praeitame gyvenime buvo pirklys ir, jausdamas, kad jo turtas nepakankamas, atliko nuodėmingus darbus. Jis keliavo į daugybę kaimų, kad galėtų prekiauti savo prekėmis. Kartą, vidurdienį po Ekadašio, kuris įvyksta Džještos mėnesį (Trivikrama – gegužės–birželio mėn.) pilnėjant mėnuliui, keliaudamas iš vienos vietos į kitą, jis ištroško. Pirklys priėjo prie gražaus tvenkinio kaimo pakraštyje, bet tuo metu, kai jis ruošėsi atsigerti, ten atplaukė karvė su naujagimiu veršeliu.

Šios dvi būtybės taip pat buvo labai ištroškusios dėl karščio, bet kai karvė ir veršelis pradėjo gerti, pirklys grubiai nustūmė juos į šalį ir savanaudiškai numalšino savo troškulį. Dėl šio nusikaltimo prieš karvę ir jos veršelį jūsų karalius dabar liko be sūnaus. Tačiau geri darbai, kuriuos jis atliko ankstesniame gyvenime, suteikė jam valdžią ramioje karalystėje.“

Išgirdę tai, karaliaus patarėjai atsakė: „O, garsusis riši, iš Vedų mes girdėjome, kad galima panaikinti savo praeities nuodėmių padarinius, įgyjant nuopelnus. Būk malonus ir duok mums kokių nors nurodymų, kaip galima panaikinti mūsų karaliaus nuodėmes. Prašau, pasigailėk jo, padėk jo šeimoje gimti princui“.

Lomasa Rišis atsakė: „Yra Ekadašis, vadinamas Putrada, kuris įvyksta šviesiuoju Šravanos mėnesio metu. Šią dieną jūs visi, įskaitant jūsų karalių, turėtumėte pasninkauti ir nemiegoti visą naktį, griežtai laikydamiesi taisyklių ir nuostatų. Tada turėtumėte atiduoti karaliui visus nuopelnus, kuriuos įgysite per šį pasninką. Jei laikysitės šių mano nurodymų, jis tikrai bus palaimintas susilaukti puikaus sūnaus.“

Visi karaliaus patarėjai labai apsidžiaugė išgirdę šiuos Lomasos Rišio žodžius ir visi jam dėkingai nusilenkė. Tada, spindinčiomis iš laimės akimis, jie grįžo namo.

Kai atėjo Šravanos mėnuo, karaliaus patarėjai prisiminė Lomasos Rišio patarimą ir jiems vadovaujant visi Mahismati-purio piliečiai, įskaitant karalių, pasninkavo Ekadašio dieną. O kitą dieną, Dvadašį, gyventojai pareigingai jam paaukojo savo sukauptus nuopelnus. Visų šių nuopelnų jėga karalienė pastojo ir galiausiai pagimdė be galo gražų sūnų.“

„O Judhišthira“, – užbaigė Viešpats Krišna, – „Ekadašis, kuris įvyksta šviesiuoju Šravanos mėnesio metu, teisėtai garsėja kaip Putrada [„sūnaus dovanotojas“]. Kas trokšta laimės šiame ir kitame pasaulyje, tikrai turėtų šią šventą dieną pasninkauti nuo visų grūdų ir ankštinių augalų. Iš tiesų, kas tiesiog išgirsta Putrada Ekadašio šlovę, visiškai išsilaisvina nuo visų nuodėmių, yra palaimintas geru sūnumi ir po mirties tikrai pakyla į dangų.“

Taip baigiasi pasakojimas apie Šravana-šukla Ekadašio arba Putrada Ekadašio šlovę iš „Bhavišja Puranos“.

Taip pat šią dieną prasideda Šri Šri Radha Govindos džulan-jatra – supynių festivalis.