Mohini Ekadašis

Šri Judhišthira Maharadžas pasakė: „O, Džanardana, kaip vadinasi Ekadašis, vykstantis Vaisakhos mėnesį (balandžio-gegužės) pilnėjant mėnuliui (šukla pakša)? Kaip tinkamai jo laikytis? Maloningai papasakoki man šias detales.

Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Viešpats Šri Krišna, atsakė: „O, palaimintas Dharmos sūnau, aš dabar jums perduosiu, ką Vasištha Munis kažkada papasakojo Viešpačiui Ramačandrai. Prašau, klausykis Manęs įdėmiai.

Viešpats Ramačandra paklausė Vasištha Munio: „O didysis išminčiau, aš norėčiau išgirsti apie geriausią iš visų pasninko dienų, kuri sunaikina visas nuodėmes ir skausmus. Aš pakankamai ilgai kentėjau būdamas atskirtas nuo savo brangios Sitos, todėl norėčiau išgirsti iš tavęs apie tai, kaip gali būti užbaigtos Mano kančios.“

Išminčius Vasištha atsakė: „O Viešpatie Rama, o Tu, kurio intelektas toks ryškus, kad tiesiog prisiminus Tavo vardą galima perplaukti materialaus pasaulio vandenyną. Tu klausi manęs, kad suteiktum naudą visai žmonijai ir išpildytum kiekvieno troškimus. Dabar aprašysiu tą pasninko dieną, kuri apvalo visą pasaulį.

O, Rama, ta diena žinoma kaip Vaisakha-šukla Ekadašis, kuris sutampa su Dvadašiu. Jis pašalina visas nuodėmes ir yra žinomas kaip Mohini Ekadašis. Tikrai, o brangusis Rama, šio Ekadašio suteikiami nuopelnai išlaisvina iš iliuzijos tinklo laimingą sielą, kuri per jį pasninkauja. Todėl, jei nori palengvinti Savo kančią(-as), kruopščiai laikykis šio palankaus Ekadašio, nes jis pašalins visas kliūtis Tavo kelyje ir palengvins didžiausius vargus. Maloniai klausykis, kaip aš nupasakosiu jo šlovę, nes didžiausios nuodėmės to, kuris paprasčiausiai klausosi apie šį palankų Ekadašį, yra panaikinamos.

„Ant Sarasvati upės krantų kadaise buvo gražus miestas Bhadravati, kurį valdė karalius Diutimanas. O Rama, tas tvirtas, teisingas ir labai protingas karalius gimė Mėnulio (Čandra-vamsa) dinastijoje. Jo karalystėje gyveno pirklys, vardu Dhanapala, kuris turėjo daug maisto grūdų ir pinigų. Jis taip pat buvo labai pamaldus. Dhanapala visų Bhadravati piliečių labui pasirūpino, kad būtų iškasti ežerai, pastatytos aukojimo arenos ir įdirbti gražūs sodai. Jis buvo puikus Viešpaties Višnu bhaktas ir turėjo penkis sūnus: Sumaną, Djutimaną, Medhavį, Sukritį ir Dhrišthabudhį.

Deja, jo sūnus Dhrišthabudhis nuolat užsiėmė labai nuodėminga veikla, pavyzdžiui, miegojo su prostitutėmis ir bendravo su panašiais degradavusiais asmenimis. Jam patiko neteisėtas seksas, lošimai ir daugybė kitų veiksmų, kuriais siekiama patenkinti jausmus. Jis negerbė pusdievių (devų), brahmanų, protėvių ir kitų bendruomenės vyresniųjų, taip pat savo šeimos svečių. Piktos širdies Dhrišthabudhis beatodairiškai išleisdavo savo tėvo turtus, visada vaišindamasis neliečiamu maistu ir vartodamas alkoholį.

Vieną dieną Dhanapala išvarė Dhrišthabudhį iš namų po to, kai pamatė jį vaikščiojantį apsikabinusį žinomą prostitutę. Nuo tada visi Dhrišthabudhio giminaičiai žiūrėjo į jį labai kritiškai ir taip pat nuo jo atsiribojo. Po to, kai jis pardavė visus paveldėtus papuošalus ir nuskurdo, prostitutė taip pat jį paliko ir dar įžeidė dėl jo skurdo.

Dhrišthabudhis dabar buvo persmelktas nerimo bei alkanas. Jis pagalvojo: „Ką turėčiau daryti? Kur man eiti? Kaip aš galiu išlaikyti save?“ Tada jis pradėjo vogti. Karaliaus pareigūnai suėmė jį, bet sužinoję, kas jis toks ir kad jo tėvas yra garsusis Dhanapala, jie jį paleido. Jį taip daug kartų sugavo ir paleido. Bet galiausiai, apsėstas savo arogancijos ir visiškos nepagarbos kitiems ir jų nuosavybei, netinkamo būdo Dhrišthabudhis buvo sulaikytas, surakintas antrankiais, o paskui ir sumuštas. Karaliaus maršalai jį įspėjo: „O, piktagalvi, šioje karalystėje tau nėra vietos.“

Tačiau Dhrišthabudhį iš kančių išlaisvino tėvas ir po to jis iškeliavo į tankų mišką. Jis klaidžiojo visur aplink, alkanas, ištroškęs ir kankinamas begalinių kančių. Galiausiai jis pradėjo žudyti džiunglių gyvūnus – liūtus, elnius, šernus ir net vilkus – maistui. Jo lankas visada buvo paruoštas rankoje, ant peties visada buvo strėlių pilna strėlinė. Jis taip pat nužudė daugybę paukščių, tokių kaip čakoros, povai, kankai ir balandžiai. Jis nedvejodamas paskerdė daugybę paukščių ir gyvūnų rūšių, kad išlaikytų savo nuodėmingą gyvenimo būdą, o nuodėmingi rezultatai kasdien kaupėsi. Dėl savo ankstesnių nuodėmių jis paniro į didžiulį nuodėmių vandenyną, kuris buvo toks negailestingas, kad atrodė neįmanoma iš jo išlipti.

Dhrišthabudhis visada buvo apgailėtinas ir nerimastingas, bet vieną Vaisakhos mėnesio dieną dėl praeities nuopelnų jis atsitiktinai pateko į šventąjį Kaundinjos Munio ašramą. Didysis išminčius buvo ką tik baigęs maudytis Gangos upėje ir vanduo dar tebevarvėjo nuo jo kūno. Dhrišthabudhiui nusišypsojo didelė laimė, nes ant jo nulašėjo keli vandens lašeliai nuo šlapių didžiojo išminčiaus drabužių. Dhrišthabudhis akimirksniu išsivadavo iš savo neišmanymo, o jo nuodėmingos reakcijos sumažėjo. Nuolankiai lenkdamasis Kaundinjai Muniui, Dhrišthabudhis meldėsi jam sudėjęs delnus: „O didysis brahmane, prašau, papasakoti man apie atgailą, kuri nereikalauja didelių pastangų. Aš padariau tiek daug nuodėmių savo gyvenime, ir dabar jos mane labai nuskurdė.“

Didysis rišis atsakė: „O sūnau, klausyk dėmesinai, nes išklausius mane tavo gyvenimas pasikeis ir tu išsilaisvinsi nuo visų likusių nuodėmių. Jaunėjant mėnuliui Vaisakhos (balandžio-gegužės) mėnesį vyksta šventasis Mohini Ekadašis, turintis galią panaikinti nuodėmes, dideles ir svarias kaip Sumeru kalnas. Jei paklausysi mano patarimo ir ištikimai laikysiesi pasninko per šį Ekadašį, kuris labai brangus Viešpačiui Hari, būsi išvaduotas nuo daugybę gyvenimų kauptų reakcijų už nuodėmes.“

Su dideliu džiaugsmu girdėdamas šiuos žodžius, Dhrišthabudhis pažadėjo laikytis Mohini Ekadašio pasninko pagal išminčiaus nurodymus. O geriausias iš karalių, o Ramačandra Bhagavane, visiškai pasninkavęs per Mohini Ekadašį, anksčiau buvęs nuodėmingas Dhrišthabudhis, pirklio Dhanapalos palaidūnas sūnus, tapo be nuodėmės. Tuomet jis įgavo gražų transcendentinį pavidalą ir, pagaliau laisvas nuo visų kliūčių, ant Viešpaties Višnu nešėjo Garudos nukeliavo į Aukščiausiąją Viešpaties buveinę.

„O, Ramačandra, pasninkas Mohini Ekadašio dieną pašalina tamsiausius iliuzinius prisirišimus prie materialios egzistencijos. Taigi visuose trijuose pasauliuose nėra geresnės pasninko dienos už šią.“

Viešpats Šri Krišna padarė išvadą: „Taigi, o Judhišthira, nėra piligrimystės vietos, jokios aukos ir labdaros, kuri galėtų dovanoti nuopelnus, prilygstančius net vienai šešioliktajai nuopelnų, kuriuos ištikimas Mano bhaktas gauna laikydamasis Mohini Ekadašio. Tas, kuris klausosi ir studijuoja Mohini Ekadašio šlovę, gauna tokius pat nuopelnus kaip labdarai padovanojęs tūkstantį karvių.

Taip baigiasi Vaisakha-šukla Ekadašio, arba Mohini Ekadašio, šlovės aprašymas iš Kurma Puranos.

Ekadašio pasninką nutraukite k. d. 05:04 – 10:37.

***

PASTABA: Jei šventasis pasninkas sutampa su Dvadašiu, Vedų literatūroje jis vis tiek vadinamas Ekadašiu. Taip pat „Garuda Puranoje“ (1:125.6) Viešpats Brahma sako Naradai Muniui: „O brahmanai, šio pasninko reikia laikytis, kai išpuola pilnas ekadašis, kai persipina ekadašis ir dvadašis arba visi trys – ekadašis, dvadašis ir trajodašis, bet tik ne tą dieną, kai persipina dašamis ir ekadašis. Tai patvirtinta ir „Hari Bhakti Vilasoje“, „Vaišnava-smriti šastroje“ ir Šrila Bhaktisidhantos Sarasvačio Thakuros Prabhupados „Navadvipa Pandžikos“ įvade.