Kamada Ekadašis

Šri Suta Gosvamis pasakė: „O išminčiai, leiskite man nuolankiai ir pagarbiai nusilenkti Aukščiausiajam Viešpačiui Hari, Bhagavanui Šri Krišnai, Devaki ir Vasudevos sūnui, kurio malone galiu papasakoti apie pasninko dieną, kuri pašalina visas nuodėmes.

Viešpats Krišna papasakojo atsidavusiam Judhišthirai apie dvidešimt keturių pagrindinių Ekadašių, kurie panaikina nuodėmes, šlovę. Dabar aš jums papasakosiu vieną iš tų pasakojimų. Didžiai išsilavinę išminčiai surinko šiuos dvidešimt keturis pasakojimus iš aštuoniolikos Puranų. Šie pasakojimai tikrai didingi.“

Judhišthira Maharadžas tarė: „O Viešpatie Krišna, o Vasudeva, prašau priimti mano nuolankius nusilenkimus. Prašau apibūdinti man Ekadašį, kuris vyksta Čaitros mėnesį [kovo-balandžio mėn.] dylant mėnuliui. Koks jo pavadinimas? Kokia jo šlovė?“

Viešpats Šri Krišna atsakė: „O Judhišthira, prašau įdėmiai išklausyk Mane. Aš papasakosiu senąją šio švento Ekadašio istoriją, kurią Vasištha Munis pasakojo karaliui Dilipai, Viešpaties Ramačandros proseneliui. Karalius Dilipa paklausė didžiojo išminčiaus Vasišthos: „O, išmintingasis brahmane, aš noriu išgirsti apie Ekadašį, kuris vyksta Čaitros mėnesį, pilnėjant mėnuliui. Prašau apibūdinki jį man.“

Vasištha Munis atsakė: „O karaliau, tavo klausimas tikrai šlovingas. Mielai tau papasakosiu, ką nori sužinoti. Ekadašis, kuris įvyksta Čaitros mėnesį, vadinamas Kamada Ekadašiu. Jis sunaikina visas nuodėmes, visai kaip miško gaisras suryja sausų malkų atsargas. Jis stipriai apvalantis ir ištikimai jo besilaikančiam žmogui suteikia didžius nuopelnus.

O karaliau, dabar išgirsk senovinę istoriją, kuri yra be galo šlovinga, nes vien klausantis jos pašalina visas žmogaus nuodėmes. Kadaise, seniai, egzistavo miestas-valstybė Ratnapura, kuri buvo papuošta auksu ir brangakmeniais ir kurioje aštriailtės gyvatės mėgavosi svaigalais. Karalius Pundarika buvo šios gražiausios karalystės, kurios piliečių didelę dalį sudarė Gandharvai, Kinarai ir Apsaros, valdovas. Tarp Gandharvų buvo Lalitas ir jo žmona Lalita, kuri buvo ypač žavinga šokėja. Jie buvo stipriai įsimylėję vienas kitą, o jų namai buvo pilni didžiulių turtų ir puikaus maisto. Lalita labai mylėjo savo vyrą, o Lalitas visada nešiojo ją savo širdyje.

Kartą karaliaus Pundarikos dvare daug Gandharvų šoko, o Lalitas dainavo vienas, be žmonos. Dainuodamas jis negalėjo negalvoti apie ją ir dėl šio išsiblaškymo pametė dainos ritmą ir melodiją. Iš tiesų, Lalitas susipainiojo tik dainos pabaigoje, bet viena iš pavydžių gyvačių, dalyvavusių karaliaus teisme, pasiskundė karaliui, kad Lalitas susitelkęs į savo žmoną, o ne į valdovą. Tai išgirdęs karalius įsiuto, o jo akys tapo raudonos nuo pykčio.

Staiga jis sušuko: „O, kvailas niekše, atlikdamas savo pareigas tu geidulingai galvoji apie moterį, o ne apie savo karalių, todėl prakeikiu tave, kad tu tuoj pat taptum kanibalu!“

O karaliau, Lalitas iš karto tapo baisiu kanibalu, dideliu demonu-žmogėdra, kurio išvaizda gąsdino visus. Jo rankos buvo aštuonių mylių ilgio, jo burna buvo didelė kaip milžinišas urvas, jo akys buvo nuostabios kaip saulė ir mėnulis, jo šnervės buvo panašios į didžiules duobes žemėje, kaklas buvo tikras kalnas, jo klubai buvo keturių mylių pločio, o jo didžiulis kūnas buvo šešiasdešimt keturių mylių aukščio. Taigi vargšas Lalitas, įsimylėjęs dainininkas Gandharva, turėjo kentėti dėl savo nusikaltimo prieš karalių Pundariką.

Pamačius savo vyrą kenčiantį siaubingo kanibalo pavidalu, Lalitą apėmė sielvartas. Ji pagalvojo: „Kokia bus mano dalia, dabar, kai mano brangus vyras kenčia nuo karaliaus prakeikimo? Ką turėčiau daryti? Kur aš turėčiau eiti?“

Taip Lalita liūdėjo dieną ir naktį. Užuot džiaugusis gyvenimu kaip Gandharvo žmona, ji turėjo klajoti tankiose džiunglėse su savo monstrišku vyru, kuris visiškai pasidavė karaliaus prakeiksmui ir pasinėrė į siaubingą nuodėmingą veiklą. Jis neramiai klajojo po uždraustą teritoriją. Kadaise buvęs gražus Gandharva dabar nusirito iki žmogėdros lygio. Visiškai sutrikusi matydama, kaip jos brangus vyras kenčia dėl savo baisios būklės, Lalita pradėjo verkti sekdama, kol sekė jam iš paskos.

Tačiau laimei, Lalita vieną dieną sutiko išminčių Šringį. Jis sėdėjo ant garsiosios Vindhjačalos kalvos viršūnės. Priėjusi prie jo, ji tuoj pat pagarbiai nusilenkė asketui.

Išminčius pastebėjo ją lenkiantis prieš jį ir paklausė: „O gražiausioji, kas tu tokia? Kieno tu dukra ir kodėl čia atėjai? Prašau papasakok man visą tiesą.“

Lalita atsakė: „O, didis išminčiau, aš esu didingojo Gandharvos Viradhanvos dukra, o mano vardas yra Lalitas. Aš klajoju po miškus ir lygumas su savo brangiu vyru, kurį karalius Pundarika prakeikė tapti demonu-žmogėdra. O brahmane, man plyšta širdis matant jo žiaurų pavidalą ir siaubingai nuodėmingą veiklą. O šeimininke, pasakyk man, kaip galiu atpirkti šią savo vyro nuodėmę. Kokią religinę apeigą galėčiau atlikti, kad išlaisvinčiau jį iš šio demoniško pavidalo, o geriausias iš brahmanų?

Išminčius atsakė: „O dangiškoji mergele, yra Ekadašis, vadinamas Kamada, kuris išaušta Čaitros mėnesį pilnėjant mėnuliui. Jis kaip tik bus neužilgo. Visi šią dieną pasninkaujančio žmogaus troškimai išsipildo. Jei laikysies šio Ekadašio pasninko pagal jo taisykles ir nuostatas ir tokiu būdu uždirbtus nuopelnus skirsi savo vyrui, jis iš karto išsivaduos iš prakeikimo.“

Lalita labai apsidžiaugė išgirdusi šiuos išminčiaus žodžius. Ji pareigingai laikėsi Kamada Ekadašio pasninko pagal išminčiaus Šringio nurodymus, o Dvadašio dieną ji atėjo prieš jį ir Viešpaties Vasudevos Dievybę ir pasakė: „Aš ištikimai laikiausi Kamada Ekadašio pasninko. Už nuopelnus, kuriuos uždirbau laikydamasi šio pasninko, tegul mano vyras išsivaduoja nuo prakeikimo, pavertusio jį demonišku kanibalu. Tegul mano įgyti nuopelnai išlaisvina jį iš šios nelaimės.

Vos Lalita baigė kalbėti, šalia stovėjęs jos vyras iš karto išsivadavo iš karaliaus prakeiksmo. Jis tuoj pat atgavo savo pradinį Gandharvo Lalito, gražaus dangiško dainininko, išsipuošusio daugybe gražių papuošalų, pavidalą. Dabar su žmona Lalita jis galėjo džiaugtis dar didesniais turtais nei anksčiau. Viso to jie pasiekė dėka Kamada Ekadašio galios ir šlovės. Galiausiai Gandharvų pora įlipo į dangiškąjį lėktuvą ir pakilo į dangų.“

Viešpats Šri Krišna tęsė: „O Judhišthira, geriausias iš karalių, kiekvienas, kuris girdi šį nuostabų pasakojimą, tikrai turėtų laikytis šventojo Kamada Ekadašio pagal savo išgales, nes jis neša didžiulę naudą stiprų tikėjimą turinčiam bhaktui. Todėl dabar Aš nupasakojau šio Ekadašio šlovę visos žmonijos labui. Nėra geresnio Ekadašio už Kamada Ekadašį. Jis gali sunaikinti net brahmano nužudymo nuodėmę, taip pat panaikina demoniškus prakeiksmus ir išvalo sąmonę. Visuose trijuose pasauliuose nėra geresnės dienos judančioms ir nejudrioms gyvosioms esybėms.“