Amalaki-vrata Ekadašis

Kartą karalius Mandhata pasakė Vasišthai Muniui: „O didis išminčiau, būk man gailestingas ir papasakok apie šventą pasninką, kuris suteiks man amžinos naudos“.

Vasištha Munis atsakė: „O karaliau, maloniai klausyk, kaip papasakosiu tau apie geriausią iš pasninko dienų – Amalaki Ekadašį. Tas, kuris ištikimai laikosi pasninko per šį Ekadašį, įgyja milžiniškus turtus, išsilaisvina nuo visų rūšių nuodėmių padarinių ir išsivaduoja. Pasninkas per šį Ekadašį apvalo labiau nei tūkstančio karvių paaukojimas tyram brahmanui. Taigi, prašau, įdėmiai klausykis mano pasakojimo apie medžiotoją, kuris, nors ir kasdien žudydamas nekaltus gyvūnus pragyvenimui, pasiekė išsivadavimą laikydamasis Amalaki Ekadašio pasninko pagal nustatytas garbinimo taisykles.“

Vaidišos karalystė

„Kažkada buvo karalystė, vadinta Vaidiša, kur visi brahmanai, kšatrijai, vaišijos ir šudros vienodai pasižymėjo didele kūniška jėga, puikiu intelektu ir Vedų išmanymu. O liūte tarp karalių, visoje karalystėje skambėjo Vedų himnai, nė vienas žmogus nebuvo ateistas ar nusidėjelis. Šios karalystės valdovas buvo karalius Pašabinduka, Somos (mėnulio) dinastijos narys. Jis taip pat buvo žinomas kaip Čitraratha ir buvo labai religingas ir teisingas. Sakoma, kad karaliaus Čitrarathos jėga prilygo dešimčiai tūkstančių dramblių, jis buvo labai turtingas ir puikiai žinojo visas šešias Vedų žinių atšakas.

Maharadžos Čitrarathos valdymo metu jo karalystėje nė vienas žmogus nebandė vykdyti svetimos dharmos (pareigos); kiekvienas brahmanas, kšatrijas, vaišijas ir šudra gyveno tobulai pagal savo dharmą. Visoje žemėje nebuvo matyti nei vieno šykštuolio ar vargšo, niekada nebuvo sausros ar potvynio. Iš tiesų, karalystėje net nebuvo ligų ir visi džiaugėsi gera sveikata. Žmonės su meile ir atsidavimu tarnavo Aukščiausiajam Dievo Asmeniui Viešpačiui Višnu. Taip ir karalius, kuris taip pat ypatingai tarnavo Viešpačiui Šivai. Be to, du kartus per mėnesį visi pasninkavo per Ekadašį. Taip, o geriausias iš  karalių, Vaidišos piliečiai daug metų gyveno labai laimingi ir klestėdami. Atsisakę visų materialistinės religijos atmainų, jie visiškai atidavė save meilės tarnystei Aukščiausiajam Viešpačiui Hari.“

Amalaki Ekadašio laikymasis

„Kartą, Phalgunos mėnesį (vasaris–kovas), atėjo laikas šventojo Amalaki Ekadašio, sujungto su Dvadašiu, pasninkui. Karalius Čitraratha suprato, kad būtent šis pasninkas duos ypač daug naudos, todėl jis ir visi Vaidišos piliečiai labai griežtai laikėsi šio šventojo Ekadašio, atidžiai sekdami visomis taisyklėmis ir nuostatomis.“

„Išsimaudęs upėje, karalius su visais savo pavaldiniais nuėjo į Viešpaties Višnu šventyklą, kur augo Amalaki medis. Pirmiausia karalius ir jo pagrindiniai šminčiai paaukojo medžiui vandens pilną puodą, taip pat puikaus baldakimo, batų, aukso, deimantų, rubinų, perlų, safyrų ir kvapnių smilkalų. Tada jie garbino Viešpatį Parašuramą tokiomis maldomis: „O Viešpatie Parašurama, o Renukos sūnau, o visus patenkinantis, o pasaulių išvaduotojau, maloningai ateik po šiuo šventu Amalaki medžiu ir priimk mūsų nuolankius nusilenkimus“. Tuomet jie pradėjo melstis Amalaki medžiui: „O Amalaki, Viešpaties Brahmos palikuoni, tu gali sunaikinti visas nuodėmingas reakcijas. Prašau, priimk mūsų pagarbius nusilenkimus ir šias nuolankias dovanas. O Amalaki, tu iš tikrųjų esi Brahmano pavidalas ir kadaise tave garbino pats Viešpats Ramačandra. Taigi, kas eina aplink tave, tuoj pat išsilaisvina iš visų savo nuodėmių.“

„Išsakęs šias puikias maldas, karalius Čitraratha ir jo pavaldiniai nemiegojo visą naktį, meldėsi ir atliko garbinimą pagal šventojo Ekadašio pasninko taisykles. Būtent šiuo palankiu pasninko ir maldos metu į susirinkusius kreipėsi labai nuodėmingas žmogus, kuris išlaikė save ir savo šeimą žudydamas gyvūnus. Nuovargio ir nuodėmės prislėgtas medžiotojas pamatė, kaip karalius ir Vaidišos piliečiai laikėsi Amalaki Ekadašio, visą naktį būdraudami, pasninkaudami ir garbindami Viešpatį Višnu gražioje miško aplinkoje, kurią puikiai apšvietė daugybė lempų. Medžiotojas pasislėpė netoliese, stebėdamasis, kokie nepaprasti dalykai vyksta prieš jo akis.

Laimingas medžiotojas

„Kas čia vyksta?“ – pagalvojo jis. Tai, ką jis pamatė tame gražiame miške po šventu Amalaki medžiu, buvo Viešpaties Damodaros Dievybė, garbinama ant vandens puodo asanos. Jis taip pat išgirdo, kaip bhaktai giedojo šventas giesmes, apibūdinančias Viešpaties Krišnos transcendentinius pavidalus ir žaidimus. Pamiršęs save, šis atkakliai nuodėmingas nekaltų paukščių ir gyvūnų žudikas visą naktį praleido su didžia nuostaba stebėdamas, kaip švenčiamas Ekadašis ir šlovinamas Viešpats.

Netrukus po saulėtekio karalius ir jo karališkoji palyda, įskaitant patarėjus teisiniais klausimais ir visus kitus piliečius, užbaigė Ekadašio šventimą ir grįžo į Vaidišos miestą. Medžiotojas grįžo į savo trobelę ir laimingas papusryčiavo. Atėjus laikui medžiotojas mirė, tačiau nuopelnai, kuriuos jis įgijo pasninkaudamas per Amalaki Ekadašį, klausydamasis, kaip šlovinamas Aukščiausiasis Dievo Asmuo, bei nemiegodamas visą naktį, leido jam atgimti didžiu karaliumi apdovanotu daugybe vežimų, dramblių, arklių ir kareivių. Jo vardas buvo Vasuratha, karaliaus Vidurathos sūnus, ir jis valdė Džajanti karalystę.

Karalius Vasuratha

„Karalius Vasuratha buvo stiprus ir bebaimis, švytintis kaip Saulė ir gražus kaip Mėnulis. Savo jėga jis priminė Šri Višnu, o atlaidumu – pačią Žemę. Šis didžiai labdaringas ir visad sąžiningas karalius Vasuratha be perstojo su meile atsidavęs tarnavo Aukščiausiajam Viešpačiui Šri Višnu. Todėl jis labai gerai išmanė Vedų žinias. Visada aktyviai įsitraukęs į valstybės reikalus, jis su malonumu nepriekaištingai rūpinosi savo pavaldiniais, tarsi jie būtų jo paties vaikai. Jis nemėgo, kai kas nors puikuodavosi, ir tik pajutęs pasididžiavimą, iškart jį sutriuškindavo. Jis aukojo įvairias aukas ir visada rūpinosi, kad jo karalystės vargstantieji gautų pakankamai labdaros.

Vieną dieną medžiodamas džiunglėse karalius Vasuratha nuklydo nuo pėsčiųjų tako ir pasiklydo. Kurį laiką klajojęs ir galiausiai pavargęs, jis sustojo po medžiu ir, pasidėjęs galvą ant rankų vietoj pagalvės, užmigo. Jam bemiegant jį aptiko keli barbarai ir, prisiminę savo priešiškumą karaliui nuo senų laikų, pradėjo tarpusavyje aptarinėti įvairius būdus, kaip jį nužudyti. „Todėl, kad jis nužudė mūsų tėvus, motinas, svainius, anūkus, sūnėnus ir dėdes, mes esame priversti be tikslo klaidžioti miške kaip gauja bepročių.“

Didysis išgelbėjimas

Taip tarę, jie ruošėsi nužudyti karalių Vasurathą įvairiais ginklais, tokiais kaip ietys, kardai, strėlės ir mistines virves. Tačiau nė vienas iš šių mirtinų ginklų negalėjo net paliesti miegančio karaliaus ir netrukus necivilizuoti šunimis mintantys gentainiai išsigando. Jų baimė išsekino jų jėgas ir neilgai trukus jie prarado savo menką intelektą ir beveik prarado sąmonę iš sumišimo ir silpnumo. Staiga iš karaliaus kūno išniro graži moteris, sugluminusi aborigenus. Pasidabinusi daugybe dailių papuošalų, nuostabiai kvapėdama, ant kaklo užsikabinusi gražiausią girliandą, nuožmaus pykčio perkreiptais antakiais ir liepsnojančiomis ugningo raudonumo akimis, ji atrodė tarsi pati mirtis. Savo liepsnojančiu čakros disku ji greitai nužudė visus genčių medžiotojus, kurie bandė nužudyti miegantį karalių.

Kaip tik tada karalius pabudo ir, pamatęs visus aplink jį gulinčius mirusius barbarus, apstulbo. Jis susimąstė: „Visi šie žmonės – didūs mano priešai! Kas juos taip žiauriai nužudė? Kas yra mano didysis geradaris?“ Tą akimirką jis išgirdo balsą iš dangaus: „Tu paklausei, kas tau padėjo. Na, o kas tas žmogus, kuris vienas gali padėti visiems kenčiantiems? Jis ne kas kitas kaip Šri Kešava, Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tas, kuris gelbsti visus, kurie prašo Jo prieglobsčio be jokių savanaudiškų paskatų.“

„Išgirdus šiuos žodžius, karalių Vasurathą apėmė stiprus meilės Dievo Asmenybei Šri Kešavai (Krišnai) jausmas. Jis grįžo į savo sostinę ir be jokių sunkumų valdė savo karalystę tarsi Viešpats Indra (dangiškosios karalystės karalius).“

Išvada

„Todėl, o karaliau Mandhata“, – baigė garbingasis Vasištha Munis, – „kiekvienas, kuris laikysis šio šventojo Amalaki Ekadašio, neabejotinai pasieks aukščiausią Viešpaties Višnu buveinę. Tokių didžių religinių nuopelnų susilaukia besilaikantis šio švenčiausio pasninko.“

Taip baigiasi pasakojimas apie Phalguna-šukla Ekadašio arba Amalaki Ekadašio šlovę iš „Brahmanda Puranos“.