Utpana Ekadašis

Suta Gosvamis pasakė: „O mokytieji brahmanai, kažkada Viešpats Šri Krišna, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, paaiškino palankią Šri Ekadašio šlovę ir taisykles bei nuostatas, reglamentuojančias kiekvieną pasninko laikymąsi tą šventą dieną. O geriausi brahmanai, kad ir kas būtų išgirsta apie šių šventų pasninkų kilmę ir šlovę Ekadašio dienomis, po to, kai mėgavosi daugybe įvairių laimės šiame materialiame pasaulyje, eina tiesiai į Viešpaties Višnu buveinę.

Ardžuna, Prithajos sūnus, paklausė Viešpaties: „O, Džanardana, kokia yra visiško pasninko, valgymo tik vakarienės arba valgymo tik vieną kartą per vidurdienį Ekadašio dieną, nauda ir kokios taisyklės, kaip laikytis įvairių Ekadašio dienų? Prašau visa tai man papasakoti“.

„Aukščiausiasis Viešpats Krišna atsakė: „O, Ardžuna, žiemos pradžioje (šiauriniame pusrutulyje), Ekadašio, kuris įvyksta tamsiomis Margaširšos mėnesio (lapkričio–gruodžio mėn.) savaitėmis, pasninko labai palanku pradėti laikytis naujam bhaktui. Dašamio dieną, dieną prieš Ekadašį, toks bhaktas turi gerai išsivalyti dantis. Tada aštuntojoje Dašamio dienos dalyje, prieš pat nusileidžiant Saulei, jis turėtų valgyti vakarienę.

Kitą rytą bhaktas turi duoti įžadą laikytis pasninko, vadovaujantis taisyklėmis ir nuostatomis. Vidurdienį jis turėtų tinkamai išsimaudyti upėje, ežere ar mažame tvenkinyje. Maudymasis upėje yra labiausiai apvalantis dalykas, ežeras apvalo kiek mažiau, o maudymasis mažame tvenkinyje – mažiausiai apvalantis. Jei nepasiekiama nei upė, nei ežeras, nei tvenkinys, bhaktas gali išsimaudyti šulinio vandeniu.

Bhaktas turėtų giedoti šią maldą su Motinos Žemės vardais: „O Ašvakrante! O Rathakrante! O Višnukrante! O Vasundhare! O Mritike! O Motina Žeme! Maloniai pašalinki visas nuodėmes, kurias sukaupiau per daugelį praeitų gyvenimų, kad galėčiau patekti į šventą Aukščiausiojo Viešpaties buveinę.” Giedodamas, bhaktas turėtų išsitepti savo kūną purvu. Pasninko dieną bhaktas turėtų nekalbėti su tais, kurie puolė iš savo religinių pareigų, su šunų valgytojais, vagimis ar veidmainiais. Jis taip pat turėtų vengti kalbėtis su šmeižikais; su tais, kurie piktžodžiauja prieš pusdievius, Vedų literatūrą ar brahmanus; arba su bet kokiomis kitomis nedoromis asmenybėmis, pavyzdžiui, turinčiais lytinių santykių su uždraustomis moterimis, su tais, kurie yra žinomi grobikai, arba tais, kurie apiplešia šventyklas. Jei su tokiu žmogumi kalba ar net mato jį per Ekadašį, bhaktas turi apsivalyti žiūrėdamas tiesiai į saulę.

Tuomet bhaktas turėtų pagarbiai garbinti Viešpatį Govindą aukščiausios klasės maistu, gėlėmis ir t.t. Savo namuose jis turėtų paaukoti Viešpačiui ugnelę tyro atsidavimo sąmone. Jis taip pat turėtų vengti miego dienos metu ir visiškai susilaikyti nuo lytinių santykių. Pasninkaudamas nuo bet kokio maisto ir vandens, jis visą naktį turi džiaugsmingai giedoti Viešpaties šlovę ir groti muzikos instrumentais Jo malonumui. Visą naktį nemiegojęs tyra sąmone garbintojas turėtų dovanoti labdarą kvalifikuotiems brahmanams ir jiems nuolankiai nusilenkti, maldaudamas jų atleidimo už jo nusižengimus.

Tie, kurie rimtai žiūri į atsidavimo tarnystę, turėtų laikyti Ekadašius, vykstančius tamsiuoju mėnesio metu, tokiais pat gerais, kaip ir tuos, kurie vyksta šviesiosiomis savaitėmis. O karaliau, niekada nereikėtų daryti skirtumo tarp šių dviejų Ekadašio rūšių.

Klausykis, kaip dabar nupasakosiu rezultatus, gautus tokiu būdu laikantis Ekadašių. Nei nuopelnas, kurį gauna išsimaudęs šventoje piligrimystės vietoje, žinomoje kaip Sankhodhara, kur Viešpats nužudė demoną Sankhasurą, nei nuopelnas, gaunamas tiesiogiai pamačius Viešpatį Gadadharą, neprilygsta net vienai šešioliktajai nuopelnų, gautų pasninkaujant Ekadašio dieną. Sakoma, kad dovanojant labdarą pirmadienį, kai pilnas mėnulis, gaunami šimtą tūkstančių kartų didesni nei įprastos labdaros rezultatai. O, turtų laimėtojau, tas, kuris dovanoja labdarą sankranti (lygiadienio) dieną, pasiekia keturis šimtus tūkstančių kartų didesnį rezultatą nei įprasta. Tačiau paprasčiausiai pasninkaujant Ekadašio dieną pasiekiami visi šie palankūs rezultatai, tokie pat kaip Kurukšetroje per saulės ar mėnulio užtemimą. Be to, ištikima siela, kuri laikosi visiško pasninko Ekadašio dieną, pasiekia šimtą kartų daugiau nuopelnų nei tas, kuris atlieka Ašvamedha-jagją (arklio auką). Tas, kuris vos vieną kartą pasilaiko Ekadašio, uždirba dešimt kartų daugiau nuopelnų nei žmogus, kuris labdarai padovanoja tūkstantį karvių Vedas išstudijavusiam brahmanui.

Asmuo, pamaitinęs vos vieną brahmačarį, uždirba dešimt kartų daugiau nuopelnų nei tas, kuris maitina dešimt gerų brahmanų savo namuose. Tačiau tūkstantį kartų daugiau nuopelnų nei uždirbama pamaitinus brahmačarį, pasiekiama dovanojant žemę vargstančiam ir garbingam brahmanui. O dar tūkstantį kartų daugiau uždirbama jaunam, gerai išsilavinusiam, atsakingam vyrui dovanojant merginą. Dar dešimt kartų naudingiau už tai yra tinkamai ugdyti vaikus dvasiniame kelyje, nesitikint jokio atlygio. Dar dešimt kartų geriau nei tai yra maisto grūdų aukojimas alkanam. Iš tiesų, labdaros dovanojimas tiems, kuriems jos reikia, yra geriausia auka iš visų, ir niekada nebuvo ir nebus geresnės labdaros už šią. O Kunti sūnau, visi danguje esantys protėviai ir pusdieviai labai patenkinti, kai labdarai dovanojame grūdus. Tačiau nuopelnai, kuriuos žmogus įgyja laikydamasis visiško pasninko Ekadašio metu, išvis neišmatuojami. O Ardžuna, geriausias iš Kuru, galingas šio pasninko poveikis neįsivaizduojamas net pusdieviams, o pusę šio nuopelno pasiekia tas, kuris valgo tik vakarienę Ekadašio dieną.

Todėl Viešpaties Hari dieną reikia pasninkauti ir valgyti tik vieną kartą vidurdienį, susilaikant nuo grūdų ir pupelių, arba pilnai pasninkauti. Piligrimystės vietų lankymas, labdara ir ugnies aukojimai reikšmingi tik iki tol, kol ateina Ekadašio diena. Todėl kiekvienas, kuris bijo materialios egzistencijos kančių, turėtų laikytis Ekadašio. Ekadašio metu negalima gerti vandens iš kriauklės, žudyti gyvų būtybių, tokių kaip žuvys ar kiaulės, ar valgyti kokių nors grūdų ar pupelių. Aš aprašiau tau, Ardžuna, geriausius pasninko būdus, kaip tu ir klausei manęs.”

Ardžuna tada paklausė: „O Viešpatie, pasak Tavęs, tūkstantis Vedų aukų neprilygsta net vienam Ekadašio pasninkui. Kaip taip gali būti? Kaip Ekadašis tapo geriausia iš visų dienų?”

Viešpats Šri Krišna atsakė: „Aš tau papasakosiu, kodėl Ekadašis yra labiausiai apvalantis iš visų dienų. Satja jugoje kartą gyveno ypatingai baisus demonas, vardu Mura. Visada labai piktas, jis gąsdino visus pusdievius, net Indrą. Dangaus karalius, Vivasvanas, saulės dievas, aštuoni Vasai, Viešpats Brahma, Vaju, vėjo dievas, ir Agnis, ugnies dievas. Savo siaubinga galia jis pavergė juos visus.

Tada Viešpats Indra priėjo prie Viešpaties Šivos ir pasakė: „Mes visi nukritome iš savo planetų ir dabar bejėgiškai klaidžiojame žemėje. Viešpatie, kaip galime rasti palengvėjimą nuo šio vargo? Koks bus mūsų, pusdievių, likimas?” Viešpats Šiva atsakė: „O geriausias iš pusdievių, eik į tą vietą, kur gyvena Viešpats Višnu, Garudos raitelis. Jis yra Džaganatha, visų visatų šeimininkas. Jis yra pasišventęs apsaugoti visas Jam atsidavusias sielas“.

Viešpats Krišna tęsė: „O Ardžuna, turtų laimėtojau, po to, kai Viešpats Indra išgirdo šiuos Viešpaties Šivos žodžius, jis su visais pusdieviais nukeliavo į vietą, kur ilsėjosi Viešpats Džaganatha, visatos Viešpats, visų sielų gynėjas. Matydami Viešpatį miegantį ant vandens, pusdieviai suglaudėmsavo delnus ir, vadovaujami Indros, sukalbėjo šias maldas: „Aukščiausia Dievo Asmenybe, nusilenkimai Tau. O viešpačių Viešpatie, Tu, kurį šlovina svarbiausieji pusdieviai, o visų demonų prieše, o lotoso akimis Viešpatie, o Madhusūdhana (Madhu demono žudike), prašau, saugoki mus. Bijodami demono Muros, mes, pusdieviai, atėjome pas Tave prašyti prieglobsčio. O Džaganatha, Tu esi visko variklis ir visko kūrėjas. Tu esi visų visatų motina ir tėvas. Tu esi visko kūrėjas, prižiūrėtojas ir naikintojas. Tu esi aukščiausias visų pusdievių pagalbininkas, ir Tu vienas gali atnešti jiems ramybę, Tu vienas esi žemė, dangus ir visuotinis geradarys. Tu esi Šiva, Brahma, taip pat Višnu, trijų pasaulių prižiūrėtojas. Tu esi saulės, mėnulio ir ugnies dievai. Esi skaidrus sviestas, auka, šventa ugnis, mantros, ritualai, kunigai ir tylus džapos kartojimas. Tu esi pati auka, jos rėmėjas ir jos rezultatais besimėgaujantis Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Niekas šiuose trijuose pasauliuose, nei judančios, nei nejudančios būtybės, negali egzistuoti nepriklausomai nuo Tavęs. O Aukščiausiasis Viešpatie, viešpačių Viešpatie, Tu esi globėjas tų, kurie priima Tavo prieglobstį. O aukščiausiasis mistike, baigščiųjų prieglobsti, prašau išgelbėk ir saugok mus. Mes, pusdieviai, buvome nugalėti demonų ir taip buvome išvyti iš dangaus karalystės. Netekę savo pozicijų, visatos Viešpatie, dabar klajojame po šią žemiškąją planetą.”

Viešpats Krišna tęsė: „Išklausęs Indrą ir kitus pusdievius, Šri Višnu, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, atsakė: „Koks demonas turi tokias dideles galias, kad sugebėjo nugalėti visus pusdievius? Koks jo vardas ir kur jis gyvena? Kur jis semiasi jėgų ir prieglosčio? Pasakyk man viską, o Indra, ir nebijok.”

Viešpats Indra atsakė: „Aukščiausiasis Dieve, o viešpačių Viešpatie, o Tu, kuris nugali baimę savo tyrų bhaktų širdyse, o Tu, kuris toks maloningas savo ištikimiems tarnams, kažkada gyveno galingas Brahmų dinastijos demonas, kurio vardas buvo Nadijangha. Jis buvo nepaprastai baisus ir visiškai pasišventęs pusdievių naikinimui, ir jam gimė liūdnai pagarsėjęs sūnus, vardu Mura.

Didžioji Muros sostinė yra Čandravatis. Iš tos bazės siaubingai piktas ir galingas Muros demonas užkariavo visą pasaulį ir visus tas žemes valdžiusius pusdievius išvijo iš dangaus karalystės. Jis perėmė dangaus karaliaus Indros, Agni, ugnies dievo, Jamos, mirties valdovo,  Vaju, vėjo dievo, Išos, arba Viešpats Šivos, Somos, mėnulio dievo, Nairčio, krypčių valdovo, bei Pasio, arba Varunos, vandens dievo, vaidmenis. Jis taip pat pradėjo skleisti šviesą vietoj saulės dievo ir pasivertė debesimis. Pusdieviams jo nugalėti neįmanoma. O Viešpatie Višnu, prašau, nužudyk šį demoną ir atnešk pusdieviams pergalę.“

Išgirdęs šiuos Indros žodžius, Viešpats Džanardana labai supyko ir pasakė: „O galingieji pusdieviai, dabar visi kartu galite žengti į Muros sostinę Čandravatį.”

Kai Mura pamatė pusdievius, dauguma demonų pradėjo labai garsiai riaumoti kartu su daugybe tūkstančių kitų demonų, kurie visi laikė puikiai spindinčius ginklus. Galingi ginkluoti demonai smogė pusdieviams, kurie pradėjo trauktis iš mūšio lauko visomis dešimčia krypčių. Matydami mūšio lauke esantį Aukščiausiąjį Viešpatį Hrsikešą, juslių valdovą, įsiutę demonai su įvairiais ginklais rankose puolė prie Jo. Kol jie puolė Viešpatį, laikantį kardą, diską ir skeptrą, Jis iš karto pervėrė visas jų galūnes savo aštriomis, nuodingomis strėlėmis, todėl nuo Viešpaties rankos mirė daug šimtų demonų.

Pagaliau vyriausiasis demonas Mura pradėjo kovoti su Viešpačiu. Mura panaudojo savo mistinę galią, kad Aukščiausiojo Viešpaties Hiršikesos ginklus paverstų nenaudingais. Iš tiesų, demonui ginklai atrodė kaip gėlės, beriamos ant Jo. Kai Viešpats nenugalėjo demono net įvairiais ginklais – nei tais, kurie mėtomi, nei tais, kurie laikomi – Jis pradėjo kovoti plikomis rankomis, kurios buvo tvirtos kaip geležiniai pagaliai. Viešpats grūmėsi su Mura tūkstantį dangiškų metų ir tada, matyt, pavargęs, išvyko į Badarikašramą. Ten Viešpats Jogešvara, didžiausias iš visų jogų, visatos Viešpats, įėjo į labai gražią olą, pavadintą Himavati, pailsėti. O Dhanandžaja, turtų nugalėtojau, tas urvas buvo devyniasdešimt šešių mylių skersmens ir turėjo tik vieną įėjimą. Nuėjau ten iš baimės ir taip pat pamiegoti. Dėl to nėra jokių abejonių, Pandu sūnau, nes didžioji kova mane labai išvargino. Demonas sekė Mane į tą olą ir pamatęs Mane miegantį, savo širdyje pradėjo galvoti: „Šiandien aš nužudysiu šį visų demonų žudiką, Hari.”

Kol nedorai nusiteikęs Mura kūrė tokius planus, iš Mano kūno pasirodė jauna mergina, kurios veido spalva buvo labai šviesi. O Pandu sūnau, Mura pamatė, kad ji yra aprūpinta įvairiais nuostabiais ginklais ir yra pasirengusi kautis. Tos merginos iššauktas mūšiui, Mura pasiruošė ir tada kovojo su ja, bet jis labai nustebo, kai pamatė, kad ji kovojo su juo be paliovos. Demonų karalius tada pasakė: „Kas sukūrė šią piktą, bauginančią merginą, kuri taip stipriai kovoja su manimi, tarsi mane kertantis perkūnas?” Tai pasakęs demonas toliau kovojo su mergina.

Staiga ta švytinti deivė sudaužė visus Muros ginklus ir akimirksniu atėmė iš jo vežimą. Jis plikomis rankomis bėgo link jos, bet pamačiusi jį ateinantį, ji rūsčiai nukirto jam galvą. Taip demonas iš karto krito ant žemės ir nuėjo į Jamaradžos buveinę. Likusieji Viešpaties priešai iš baimės ir bejėgiškumo pateko į žemutinį Patalos regioną.

Tada Aukščiausiasis Viešpats pabudo ir pamatė prieš Jį mirusį demoną ir mergaitę, besilenkiančią jam suglaustais delnais. Jo veidas išreiškė nuostabą, visatos Viešpats pasakė: „Kas nužudė šį piktąjį demoną? Jis nesunkiai nugalėjo visus pusdievius, Gandharvus ir net patį Indrą kartu su jo kompanionais marutais, taip pat įveikė Nagas (gyvates), žemųjų planetų valdovus. Jis netgi nugalėjo Mane, priversdamas Mane iš baimės pasislėpti šiame urve. Kas taip gailestingai mane apsaugojo, kai pabėgau iš mūšio lauko ir nuėjau miegoti šiame urve?”

Mergelė atsakė: „Tai aš nužudžiau šį demoną, pasirodžiusį iš Tavo transcendentinio kūno. Iš tiesų, Viešpatie Hari, pamatęs Tave miegantį, jis norėjo Tave nužudyti. Supratusi šio niekšo ketinimą, trijų pasaulių pakrašty aš nužudžiau piktąjį niekšą ir taip išlaisvinau visus pusdievius iš baimės. Aš esu Tavo didžioji maha-šakti, Tavo vidinė galia, kuri skleidžia baimę į visų tavo priešų širdis. Aš nužudžiau šį visuotinai bauginantį demoną, kad apsaugočiau tris pasaulius. Pasakyk man, kodėl nustebai, Viešpatie, pamatęs, kad šis demonas buvo nužudytas.“ Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: „O, nenuodėmingoji, aš labai patenkintas matydamas, kad būtent tu nužudei šį demonų karalių. Tokiu būdu tu padarei pusdievius laimingus, klestinčius ir kupinus palaimos. Tu patenkinai visus pusdievius trijuose pasauliuose, todėl aš tavimi labai patenkintas. Prašyk bet kokio palaiminimo, ko tik nori, o palankioji. Neabejotinai duosiu tau net tai, kas tarp pusdievių labai reta.”

Mergelė tarė: „O Viešpatie, jei esi manimi patenkintas ir nori man suteikti palaiminimą, tai duok man galios išvaduoti iš didžiausių nuodėmių tą žmogų, kuris šiandien pasninkauja. Suteiki pusę tų nuopelnų tam, kas šią dieną valgo tik vakare (susilaikęs nuo grūdų ir pupelių), o pusę šio pamaldžios aukos teuždirbs tas, kuris valgo tik vidurdienį. Pasninkavęs Tavo pasirodymo dieną su sutramdytomis juslėmis, eis į Viešpaties Višnu buveinę už milijardo kalpų po to, kai pasimėgaus visokiais malonumais šiame pasaulyje. Tai yra palaiminimas, kurį noriu gauti iš Tavo gailestingumo, mano Viešpatie, Viešpatie Janardana, nesvarbu, ar žmogus laikosi visiško pasninko, ar valgo tik vakare, ar valgo tik vidurdienį, prašau, suteik jam religingumą, turtus ir pagaliau išsivadavimą.”

Aukščiausiasis Dievo Asmuo pasakė: „O palankiausioji ponia, ko prašei, bus įvykdyta. Visi Mano bhaktai šiame pasaulyje tikrai pasninkaus šią dieną ir taip išgarsės trijuose pasauliuose, ir pagaliau ateis ir pasiliks su Manimi Mano buveinėje. Kadangi tu, Mano transcendentinė galia, pasirodei vienuoliktą dylančio mėnulio dieną, tegul tavo vardas bus Ekadaši. Jei žmogus pasninkauja Ekadašio dieną, aš sudeginsiu visas jo nuodėmes ir padovanosiu jam savo transcendentinę buveinę. Tai yra man brangiausios pilnėjančio ir dylančio mėnulio dienos: Tritija (trečia diena), Aštamis (aštunta diena), Navamis (devinta diena), Čaturdašis (keturioliktoji diena) ir ypač Ekadašis (vienuoliktoji diena).

Nuopelnas, kurį žmogus pasiekia pasninkaudamas per Ekadašį, yra didesnis nei tas, kuris pasiekiamas laikantis bet kokio kito pasninko ar vykstant į piligriminę vietą, ir netgi didesnis už tą, kuris pasiekiamas dovanojant labdarą brahmanams. Tvirtai sakau tau, kad tai tiesa.”

Taip palaiminęs mergaitę, Aukščiausiasis Viešpats staiga dingo. Nuo to laiko Ekadašio diena tapo labiausiai nusipelniusia ir garsiausia visoje visatoje. O Ardžuna, jei žmogus griežtai laikosi Ekadašio, Aš nužudysiu visus jo priešus ir suteikiu jam aukščiausią tikslą. Iš tiesų, jei žmogus laikosi šio didingo Ekadašio pasninko kokiu nors nustatytu būdu, Aš pašalinu visas kliūtis jo dvasinei pažangai ir suteikiu jam gyvenimo tobulumą.

Taigi, o Prithos sūnau, aš tau aprašiau Ekadašio kilmę. Ši diena amžinai pašalina visas nuodėmes. Iš tiesų, tai yra pelningiausia diena, naikinti visas nuodėmes ir galinti suteikti visas tobulumo atmainas. Nereikėtų daryti skirtumo tarp pilnėjančio ir dylančio mėnulio Ekadašių – reikia laikytis jų abiejų, o Partha, ir jų nereikia atskirti nuo Maha-Dvadašio. Kiekvienas, kuris pasninkauja Ekadašio dieną, turėtų pripažinti, kad tarp šių dviejų Ekadašių nėra jokio skirtumo, nes jie susideda iš tų pačių tithi.

Kas pilnai pasninkauja per Ekadašį, laikydamasis taisyklių ir nuostatų, pasieks aukščiausią Viešpaties Višnu, kuris joja ant Garudos, buveinę. Tie yra šlovingi, kurie atsiduoda Viešpačiui Višnu ir praleidžia visą savo gyvenimą studijuodami Ekadašio šlovę, pasižada nieko nevalgyti per Ekadaši, o valgyti tik kitą dieną, pasiekia tokius pat nuopelnus, kaip ir atliekantys žirgo aukojimus.

Per Dvadašį, kitą dieną po Ekadašio, reikia melstis: „O Pundarikakša, lotosaki Viešpatie, dabar aš valgysiu. Prašau, suteik man savo prieglobstį.” Tai pasakęs, išmintingas bhaktas turėtų paaukoti gėlių ir vandens prie Viešpaties lotoso pėdų ir pakviesti Viešpatį valgyti tris kartus pakartojęs aštuonių skiemenų mantrą. Jei bhaktas nori gauti pasninko vaisių, tada jis turėtų gerti vandenį, paimtą iš pašventinto indo, kuriame jis aukodavo vandenį prie Viešpaties lotoso pėdų.

Dvadašio dieną reikia vengti miego dienos metu, valgymo svetimuose namuose, valgymo daugiau nei vieną kartą, lytinių santykių, medaus valgymo, valgymo iš metalinės lėkštės, urad-dalo vartojimo bei kūno tepimo aliejumi. Bhaktas turėtų atsisakyti šių aštuonių dalykų Dvadašio metu. Jei tą dieną jis nori pasikalbėti su neliečiamuoju, jis turi apsivalyti suvalgęs Tulasi lapelį arba amalakio vaisių. O geriausias iš karalių, nuo Ekadašio vidurdienio iki Dvadasio aušros, žmogus turėtų maudytis, garbinti Viešpatį ir atlikti atsidavimo veiklą, įskaitant labdarą ir ugnies aukų atlikimą. Jei žmogus atsiduria sunkioje situacijoje ir negali tinkamai nutraukti Ekadašio pasninko Dvadašio dieną, jį galima nutraukti išgėrus vandens, o vėliau vėl gali valgyti.

Viešpaties Višnu bhaktas, kuris dieną ir naktį klausosi šių palankių temų apie Viešpatį iš kito atsidavusiojo lūpų, bus pakylėtas į Viešpaties planetą ir gyvens ten dešimt milijonų kalpų. Ir tas, kuris išgirsta nors vieną sakinį apie Ekadašio šlovę, yra išlaisvinamas nuo reakcijų už tokias nuodėmes kaip brahmano nužudymas. Dėl to nėra jokių abejonių. Visą amžinybę nebus geresnio būdo garbinti Viešpatį Višnu nei pasninkavimas Ekadašio dieną.”

Taip baigiasi pasakojimas apie Margaširša-krišna Ekadašio arba Utpana Ekadašio šlovę iš „Bhavišja-utara Puranos”.