Šat-tila Ekadašis

Šri Dalbhja Rišis pasakė Pulastja Muniui: „Kai dvasinė siela susiliečia su materialia energija, ji iš karto imasi nuodėmingų veiksmų, tokių kaip vagystės, žudymas ir neleistini lytiniai santykiai. Ji netgi gali atlikti daugybę kitų baisių poelgių, tokių kaip brahmano nužudymas. O tyriausios asmenybės, prašau papasakokite, kaip šios nelaimingos sielos gali išvengti išsiuntimo į pragariškus kūrinijos regionus bausmės. Pasakykite man, kaip, net ir visai nedaug paaukojus labdarai, galima lengvai išsivaduoti iš atoveikio už nuodėmes.“

Pulastja Munis atsakė: „O laimingasis, tu uždavei man svarbų ir konfidencialų klausimą, kurio niekada neuždavė net Brahma, Višnu, Šiva ar Indra. Labai atidžiai klausykis mano atsakymo: Atėjus Maghos mėnesiui (sausio – vasario mėn.), reikia išsimaudyti, apdairiai sukontroliuoti savo jausmus, neieškant trūkumų kituose bei atsisakant geismo, pykčio, išdidumo, pavydo ir godumo, ir medituoti į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį Viešpatį Šri Krišną. Tada reikia surinkti šiek tiek dar nekritusio ant žemės karvės mėšlo ir sumaišius su sezamo sėklomis bei medvilne suformuoti 108 rutuliukus. Tai turėtų būti daroma tą dieną, kai pasirodo Purva-ašadha nakšatros žvaigždynas. Tada reikėtų laikytis Šri Ekadašio taisyklių ir nuostatų, kurias dabar jums paaiškinsiu. Asmuo, kuris ketina laikytis Ekadašio, išsimaudęs turėtų garbinti Aukščiausiąjį Viešpatį. Jis turėtų pažadėti laikytis Ekadašio pasninko melsdamasis Viešpačiui Šri Krišnai, kartodamas Jo šventą vardą. Taip pat turėtų nemiegoti visą naktį ir atlikti homą (ugnies auką). Tada bhaktas turėtų atlikti Arati ceremoniją Viešpaties, kuris laiko rankose kriauklę, diską, kuoką ir kitus atributus, malonumui: paaukoti sandalmedžio pastos Jam ant pėdų bei pasiūlyti smilkalų, kamparo, ryškią ghi ugnelę ir skanių patiekalų. Tuomet šventoje ugnyje bhaktas turėtų paaukoti 108 karvės mėšlo, sezamo sėklų ir vatos rutuliukus, kartodamas tokius šventus Viešpaties vardus kaip Puruša-sukta. Visą dieną ir naktį taip pat reikėtų laikytis įprastos Ekadašio vratos (pasninkauti, šiuo atveju susilaikyti nuo visų grūdinių ir ankštinių produktų). Šią dieną reikia aukoti Viešpačiui moliūgus, kokosus, gvajavos vaisius. Jei šių produktų nėra, galima juos pakeisti betelio riešutais. Bhakta turėtų taip melstis Viešpačiui Šri Džanardanai, visų gyvųjų būtybių geradariui:

„O Viešpatie Šri Krišna, Tu esi gailestingiausia Dievo Asmenybė ir visų puolusių sielų vaduotojas. O Viešpatie, mes puolėme į šį materialios egzistencijos vandenyną. Būk mums maloningas. O lotosaaki Viešpatie, priimk mūsų nuolankiausius, meiliausius ir pagarbiausius nusilenkimus. O viso pasaulio gynėjau, mes vėl ir vėl reiškiame Tau nuolankią pagarbą. O Aukščiausiasioji Dvasia, o Aukščiausiasis, o visų mūsų protėvių šaltini, priimk šias nuolankias aukas kartu su savo amžinąja sutuoktine Šrimati Lakšmi-devi.“

Tada bhaktas turėtų pasistengti patenkinti kvalifikuotą brahmaną, šiltai jį sutikdamas, pasiūlydamas vandens kupiną indą (purna-kumbhą), skėtį, batų porą ir drabužių (audinį – dhotį – bei anga-vastrą), ir paprašyti jo palaiminimų, kurie leidžia bhaktui išsiugdyti tyrą meilę Viešpačiui Šri Krišnai. Pagal galimybes tokiam brahmanui galima paaukoti ir juodą karvę. Ypač palanku aukoti tam, kuris labai gerai išmano visus Vedų raštų nurodymus. Taip pat reikėtų pasiūlyti jam sezamo sėklų pilną puodą.

„O, išaukštintasis Dalbhja Muni, juodosios sezamo sėklos ypač tinkamos oficialioms garbinimo apeigoms bei ugnies aukojimams, o baltos ar rudos – kvalifikuotam brahmanui maitinti. Tas, kuris turi galimybę dalinti abiejų rūšių sezamo sėklas (juodas ir baltas arba rudas), ypač šią Sat-tila Ekadašio dieną, palikęs šį kūną tikrai pakils bent jau į dangaus planetas ir gyvens ten tiek metų, kiek sėklų galėtų išauginti subrendę augalai, sudygę iš jo dovanotų sėklų. Per šį Ekadašį tikintis žmogus turėtų: (1) išsimaudyti vandenyje, sumaišytame su sezamo sėklomis, (2) patepti savo kūną sezamo sėklų pasta, (3) aukoti sezamo sėklas į ugnį, (4) valgyti sezamo sėklas, (5) dalinti sezamo sėklas labdarai, (6) priimti jam dovanojamas sezamo sėklas. Tai yra šeši (sat) būdai šio Ekadašio metu panaudoti sezamo sėklas (tila) dvasiniam apsivalymui. Todėl jis vadinamas Sat-tila Ekadašiu.“

Didis Devarišis Narada Munis kartą paprašė Aukščiausiojo Dievo Asmens Šri Krišnos: „O galingas ginkluotasai Viešpatie! O Tu, kuris esi be galo meilus savo mylintiems bhaktams, priimk mano nuolankiausius nusilenkimus. O Jadava, maloningai papasakok man, kokius rezultatus pasiekia tas, kuris laikosi Sat-tila Ekadašio.“

Viešpats Šri Krišna atsakė: „Geriausias iš dukart gimusių brahmanų, aš papasakosiu tau pasakojimą apie Savo akimis stebėtą įvykį. Seniai žemėje gyveno sena brahmini, kuri, suvaldžiusi jusles, kiekvieną dieną garbino Mane. Ji labai ištikimai laikėsi įvairių pasninkų, ypač ypatingomis, Man pagerbti skirtomis dienomis (Mano apsireiškimo dienomis – Džanmaštamį, Rama-navamį, Vamana-dvadašį, Nrisimha-čaturdašį, Varaha-dvadašį, Gaura-purnimą ir kt.) ir tarnavo Man pilnai atsidavusi, nevedina jokių savanaudiškų motyvų. Dėl griežto pasninko ji buvo gana silpna ir liesa. Ji dalindavo labdarą brahmanams ir jaunoms mergelėms (kanjoms) ir net planavo labdarai atiduoti savo namus. O geriausias iš brahmanų, nors ši dvasinga moteris aukodavo labdaros vertiems žmonėms, keista jos griežtumo ypatybė buvo ta, kad ji niekada nedalindavo brahmanams ar devoms (pusdieviams) maisto. Pradėjau mąstyti apie šį keistą trūkumą:

„Ši puiki moteris apsivalė pasninkaudama visomis palankiomis progomis ir griežtai su atsidavimu garbindama Mane. Todėl ji tikrai gali patekti į Mano buveinę, kuri paprastiems žmonėms nepasiekiama.“ Taigi, aš nusileidau į šią planetą, apsimetęs Viešpaties Šivos pasekėju su kaukolių girlianda ant kaklo ir išmaldai skirta puodyne (kumandalu) rankoje, kad perprasčiau ją. Kai priėjau prie šios moters, ji Man tarė: „O gerbiamasis, pasakyk man nuoširdžiai, kodėl atėjai pas mane.“ Aš atsakiau: „O gražuole, aš atėjau paprašyti tavęs išmaldos“. Tuomet ji supykusi įmetė į Mano elgetavimo puodą gabalą purvo! O Narada Muni, priblokštas šios didžios brahmini savotišku didelio dosnumo ir šykštumo mišiniu, Aš tiesiog apsisukau ir grįžau į Savo buveinę.

Galiausiai ši asketiška moteris dar būdama savo kūne pasiekė dvasinį pasaulį – tokios didžios buvo jos pastangos pasninkauti ir aukoti labdarai. O kadangi ji tikrai pasiūlė Man dumblo luitą, aš paverčiau tą purvą gražiais namais. Tačiau, o Naradadži, šis namas buvo tuščias kaip tas purvas – jame nebuvo jokių valgomų grūdų, jokių baldų ar apdailos. Įėjusi ji pamatė, kad tai tik tuščias statinys. Todėl priėjo prie manęs ir stipriai įpykusi tarė:

„Aš pasninkavau daugybe palankių progų, nuo to mano kūnas tapo silpnas ir liesas. Aš garbinau Tave ir meldžiausi Tau įvairiausiais būdais, nes Tu tikrai esi visos visatos šeimininkas ir gynėjas. Tačiau nepaisant viso to, mano naujuose namuose nematyti nei maisto, nei turtų. O Džanardana, pasakyk man, kodėl taip yra.“

Aš atsakiau: „Grįžk į savo namus. Ateityje devų (pusdievių) žmonos iš smalsumo aplankys tave, norėdamos susipažinti su nauja atvykėle, tačiau neatidaryk durų, kol jos nepapasakos tau Sat-tila Ekadašio šlovės ir svarbos.“

Tai išgirdusi, ji grįžo į savo namus. Galiausiai ten atvyko devų žmonos ir choru tarė: „O, gražuole, mes atėjome gauti tavo daršano. O palankioji, prašau, atidaryki savo namo duris ir leisk mums pamatyti tave.“

Moteris atsakė: „O mielosios, jei norite, kad atidaryčiau šias duris, turėsite man apibūdinti nuopelnus, kuriuos žmogus gauna laikydamasis šventojo Sat-tila Ekadašio pasninko.“

Tačiau į šį prašymą nei viena iš žmonų neatsiliepė. Visgi, vėliau jos grįžo ir viena iš žmonų gražiai nupasakojo šio šventojo Ekadašio kilmingą prigimtį. Kai moteris pagaliau atidarė duris, pusdievių žmonos pamatė, kad ji nėra nei pusdievė, nei Gandharvi, nei demonė, net ir ne Naga-patni. Ji buvo tiesiog eilinė moteriškė.

Nuo to laiko ši moteris laikėsi Sat-tila Ekadašio, kuris suteikia ir materialų pasitenkinimą, ir išsivadavimą, kaip jai ir buvo nupasakota. Ir galų gale ji gavo taip lauktus gražius baldus ir grūdų. Be to, jos kažkada buvęs įprastas materialus kūnas įgavo nuostabų dvasinį sač-čid-anandos (amžinybės, žinojimo ir palaimos) pavidalą, o veidas dailiai nušvito. Taigi, dėl Sat-tila Ekadašio malonės ir galybės, ši moteris ir jos naujieji namai dvasiniame pasaulyje pagaliau nušvito ir suspindo auksu, sidabru, brangakmeniais ir deimantais.

„O, Naradadži, žmogus neturėtų demonstratyviai laikytis Ekadašio iš godumo, tikėdamasis nesąžiningai pasisavinti turtus. Jis turėtų nesavanaudiškai paaukoti sezamo sėklų, drabužių ir maisto pagal savo galimybes, nes taip elgdamasis daugybei gyvenimų gaus stiprią sveikatą ir pakilią dvasinę sąmonę. Galiausiai jis išsilaisvins iš šio pasaulio pančių (pasieks išsivadavimą) ir, jei tik norės, galės patekti į aukščiausią Viešpaties buveinę. Tokia mano nuomonė, o, geriausias iš pusdievių devarišių.“

„O Dalbhja Muni, – užbaigė Pulastja Rišis, – tas, kuris su dideliu tikėjimu tinkamai laikosi šio nuostabaus Sat-tila Ekadašio, išsivaduoja nuo visų rūšių skurdo – dvasinio, psichinio, fizinio, socialinio ir intelektualinio – bei nuo bet kokių nesėkmių ar nepalankių ženklų (sakunų). Iš tiesų, tas, kuris laikosi šio Ekadašio pasninko dovanodamas, aukodamas ar valgydamas sezamo sėklas, be jokios abejonės išsilaisvina iš visų praeities nuodėmių. Dėl to nereikia stebėtis. Reta siela, kuri teisingai, su tinkama nuotaika bei laikydamasi Vedų nurodymų atlieka šiuos labdaringus veiksmus, visiškai išsilaisvins iš visų nuodėmių reakcijų ir grįš pas Dievą, namo į dvasinį pasaulį.“ Taip baigiasi Magh-krišna Ekadašio, arba Sat-tila Ekadašio, šlovės aprašymas iš šventosios Šrilos Krišnos Dvaipajanos Vjasos „Bhavišja-utara Puranos“.