Papamočani Ekadašis

Judhišthira Maharadžas pasakė: „Aukščiausiasis Viešpatie, aš išgirdau iš Tavęs paaiškinimą apie Amalaki Ekadašį, kuris būna Phalgunos mėnesį [vasaris–kovas] pinėjant mėnuliui, o dabar noriu išgirsti apie Ekadašį, kuris vyksta jaunėjant mėnuliui Čaitros mėnesį [kovo-balandžio mėn.]. Kaip jis vadinamas, Viešpatie, ir kokių rezultatų galima susilaukti laikantis jo?

Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Viešpats Šri Krišna, atsakė: „O geriausias iš karalių, visų labui aš mielai apibūdinsiu tau šio Ekadašio, žinomo Papamočani vardu, šlovę. Istoriją apie šį Ekadašį kartą imperatoriui Mandhatui papasakojo Lomasa Rišis. Karalius Mandhata kreipėsi į rišius: „O didieji išminčiai, visų žmonių labui pasakykite man, kaip vadinamas Ekadašis, kuris vyksta jaunėjant mėnuliui Čaitros mėnesį, ir paaiškinkite jo laikymosi procesą. Taip pat apibūdinkite naudą, kurią galima gauti laikantis šio Ekadašio.“

Lomasa Rišis tarė: „Ekadašis, kuris vyksta tamsiuoju Kaitros mėnesio laikotarpiu, pavadintas Papamočani Ekadašiu. Ištikimą Viešpaties bhaktą jis apsaugo nuo vaiduoklių ir demonų įtakos. O liūte tarp žmonių, šis Ekadašis taip pat apdovanoja aštuoniais gyvenimo tobulumais, išpildo visus troškimus, apvalo gyvenimą nuo visų reakcijų už nuodėmes ir daro žmogų tobulai dorybingu.

Dabar paklausykite tikros istorijos apie šį Ekadašį ir Čitrarathą, Gandharvų [dangiškųjų muzikantų] vadą. Kartą pavasario sezono metu Čitraratha, lydimas dangiškųjų šokėjų, įžengė į gražų mišką, kuriame žydėjo gausybė įvairiausių gėlių. Ten jis su merginomis prisijungė prie kitų Gandharvų ir Kinarų. Ten buvo ir pats Viešpats Indra, dangaus karalius, kuriam patiko ten lankytis. Visi jautė, kad nėra geresnio sodo už šį mišką. Taip pat čia buvo daugybė askezes atliekančių ir atgailaujančių išminčių. Pusdieviai ypač mėgdavo lankytis šiame dangiškame sode Kaitros ir Vaisačos mėnesiais [balandžio–gegužės mėn.].

Tame miške gyveno didis išminčius, vardu Medhavis, ir labai patrauklios šokančios merginos stengdavosi jį suvilioti. Viena gerai žinoma mergina, Mandžughosa, sugalvojo daugybę būdų, kaip suvilioti išaukštintą munį, tačiau iš didelės pagarbos išminčiui ir bijodama jo galios, kurią jis pasiekė per ilgus asketizmo metų, prie jo nesiartino. Ji pasistatė palapinę už dviejų mylių nuo tos vietos, kur buvo apsistojęs išminčius, ir grodama tamburinu pradėjo labai linksmai dainuoti. Pats Kupidonas buvo sužavėtas, pamatęs ir išgirdęs, kaip gražiai ji groja ir gieda bei užuodęs sandalmedžio pastos, kuria ji buvo išsitepusi, kvapą. Jis prisiminė savo nelaimingą patirtį su Viešpačiu Šiva ir nusprendė atkeršyti suviliodamas Medhavį.

Naudodamas Mandžughosos antakius kaip lanką, jos žvilgsnį kaip lanko templę, akis kaip strėles ir krūtis kaip taikinį, Kupidonas nusitaikė į Medhavį, kad suviliotų jį išeiti iš transo ir nutraukti įžadus. Kitaip tariant, Kupidonas panaudojo Mandžughosą kaip savo padėjėją. Kai ji pažvelgė į tą galingą ir patrauklų jauną išminčių, ją taip pat sujaudino geismas. Ji matė, kad Medhavis yra labai protingas ir išsilavinęs, riši švarų baltą Brahmano siūlą, laiko sanjasio lazdą ir dailiai sėdi Čiavanos Rišio ašrame ir priėjo prie jo.

Mandžughosa pradėjo gundančiai dainuoti, o maži varpeliai ant diržo ir aplink kulkšnis bei apyrankės ant riešų sukūrė nuostabią muzikinę simfoniją. Išminčius Medhavis buvo sužavėtas. Jis suprato, kad ši graži jauna moteris trokšta suartėti su juo, ir tuo metu Kupidonas sustiprino jo potraukį Mandžughosai, paleisdamas galingus skonio, lytėjimo, regos, kvapo ir garso ginklus.

Mandžughosa pamažu priartėjo prie Medhavio, jos kūno judesiai ir malonūs žvilgsniai sužavėjo jį. Ji grakščiai padėjo tamburiną ir abiem rankomis apkabino išminčių, tarsi vijoklis apsivija stiprų medį. Sužavėtas Medhavis nutraukė meditaciją ir nusprendė su pasilinksminti su ja – jo širdies ir proto švara kaipmat išgaravo. Pamiršęs net skirtumą tarp nakties ir dienos, jis ilgam iškeliavo pramogauti su ja.

Matydama, kaip smarkiai susilpnėjo jauno jogo tyrumas, Mandžughosa nusprendė jį palikti ir grįžti namo. Ji pasakė: „O, didis išminčiau, prašau, leisk man grįžti namo“.

Medhavis atsakė: „Bet tu ką tik atvykai, gražuole. Prašau, pasilik su manimi bent iki rytojaus.“

Pabijojusi išminčiaus mistinių galių, Mandžughosa išbuvo su Medhaviu lygiai penkiasdešimt septynerius metus, devynis mėnesius ir tris dienas, tačiau jam šis laikas atrodė tarsi akimirka. Ji vėl jo paprašė: „Prašau, paleisk mane“.

Medhavis atsakė: „Brangioji, klausyk manęs. Pasilik su manimi dar vieną naktį, o rytoj ryte galėsi išvykti. Tiesiog pabūk su manimi, kol atliksiu rytinę pareigą ir pakartosiu šventąją Gajatri mantrą. Prašau palauk iki tol.“

„Mandžughosa vis dar bijojo didžiulės išminčiaus mistinės galios, bet prisivertė nusišypsoti ir tarė: „Kiek laiko užtruksite, kol baigsite rytines maldas ir ritualus? Būkite gailestingas ir pagalvokite apie visą tą laiką, kurį jau praleidote su manimi.“

Išminčius apmąstė metus, praleistus su Mandžughosa, ir tada su didele nuostaba paklausė: „Kodėl aš su tavimi praleidau daugiau nei penkiasdešimt septynerius metus?!“ Jo akys paraudo ir pradėjo skleisti kibirkštis. Dabar jis Manjughosą laikė įkūnyta mirtimi ir jo dvasinio gyvenimo griovėja. „Tu niekšiška moterie! Visus sunkiai uždirbtus mano askezių rezultatus pavertei pelenais!“ Drebėdamas iš pykčio jis prakeikė Mandžughosą: „O nuodėmingoji, o kietaširde, o puolusioji! Tu žinai tik nuodėmę! Tegul tave lydi baisiausios nesėkmės! O niekšiška moterie, aš prakeikiu tave, kad taptum piktuoju vaiduokliu pisača!

Išminčiaus Medhavio prakeikta gražioji Mandžughosa nuolankiai jo maldavo: „Geriausias iš brahmanų, būk man gailestingas ir atšauk savo prakeikimą! O, didis išminčiau, sakoma, kad bendravimas su tyrais bhaktomis iškart suteikia rezultatus, bet jų prakeiksmai įsigali tik po septynių dienų. Aš su tavimi išbuvau penkiasdešimt septynerius metus, o šeimininke, todėl prašau, būk man maloningas!“

Medhavi Munis atsakė: „O švelnioji, ką aš galiu padaryti? Tu sunaikinai visas mano askezes. Bet nors ir padarei šį nuodėmingą poelgį, aš tau pasakysiu, kaip tu gali būti išlaisvintas iš mano rūstybės. Kaitros mėnesį dylant mėnuliui yra palankus Ekadašis, kuris pašalina visas žmogaus nuodėmes. Jis vadinamas Papamočani, o gražuole, ir kas pasninkauja šią šventą dieną, visiškai išvaduojamas nuo bet kokios būtinybės gimti kokia nors velniška forma.“

Ištaręs šiuos žodžius išminčius iš karto išvyko į savo tėvo ašramą. Pamatęs jį įeinantį į šią nuošalią buveinę, Čjavana Munis pasakė: „O sūnau, elgdamasis neteisėtai tu iššvaistei savo atgailos ir askezių turtus“.

Medhavis atsakė: „O tėve, maloniai parodyk, kaip galiu atpirkti šią baisią nuodėmę, kurią padariau artimai bendraudamas su šokėja Mandžughosa?“

Čjavana Munis atsakė: „Brangus sūnau, tu turi pasninkauti per Papamočani Ekadašį, kuris būna Kaitros mėnesį dylant mėnuliui. Jis išnaikina visas nuodėmes, kad ir kokios sunkios jos bebūtų.“

Medhavis paklausė tėvo patarimo ir pasninkavo per Papamočani Ekadašį. Taip visos jo nuodėmės buvo sunaikintos ir jis vėl užsidirbo dorybingų nuopelnų. Mandžughosa taip pat laikėsi šio pasninko ir išsivadavo iš Hobgoblino prakeikimo. Vėl pakilusi į dangiškas planetas, ji taip pat grįžo į savo ankstesnę padėtį.

Lomasa Rišis tęsė: „Taigi, karaliau, didžioji Papamočani Ekadašio pasninko nauda yra ta, kad visos su tikėjimu ir atsidavimu jo besilaikančiojo nuodėmės bus visiškai sunaikintos.“

Šri Krišna padarė išvadą: „O karaliau Judhišthira, kas skaito ar girdi apie Papamočani Ekadašį, gauna tą pačią naudą kaip ir labdarai paaukojęs tūkstantį karvių, taip pat sudegina nuodėmių pasekmes, kurių galėjo susilaukti nužudydamas brahmaną, sunaikindamas embrioną abortu, vartodamas svaigiuosius gėrimus ar užsiimdamas lytiniais santykiais su savo guru žmona. Tokia yra neišmatuojama teisingo pasninkavimo šią šventą Papamočani Ekadašio dieną nauda. Ši diena labai brangi Man ir neša didžius nuopelnus.“