Putrada Ekadašis

Putrada Ekadašis (Pauša-šukla Ekadašis)

Pamaldus ir šventas Judhišthira Maharadžas pasakė: „O Viešpatie, Tu taip gražiai mums paaiškinai nuostabią Saphala Ekadašio šlovę, kuri vyksta Paušos mėnesį (gruodžio-sausio mėn.) dylant mėnuliui (Krišna-pakša). Dabar prašau, būk man gailestingas ir papasakok man apie Ekadašį, kuris įvyksta šį mėnesį pilnėjant mėnuliui (Šukla arba Gaura pakša). Koks jo pavadinimas ir kokia Dievybė turi būti garbinama šią šventą dieną? O Purušotama, o Hrišikeša, taip pat pasakyk man, kaip Tu gali būti patenkintas šią dieną? Viešpats Šri Krišna tada atsakė: „O šventasis karaliau, visos žmonijos labui aš dabar tau pasakysiu, kaip pasninkauti per Pauša-šukla Ekadašį. Kaip paaiškinta anksčiau, kiekvienas pagal savo galimybes turėtų laikytis Ekadašio vratos taisyklių ir nuostatų. Šis įsakymas taip pat taikomas Ekadašiui, vadinamam Putrada Ekadašiu, kuris sunaikina visas nuodėmes ir pakelia žmogų į dvasinę buveinę. Aukščiausiasis Dievo Asmuo Šri Narajana, pirminė asmenybė, yra garbintina šio Ekadašio Dievybė, o savo ištikimiems bhaktams Jis su džiaugsmu dovanoja viską, ko jiems trūksta, ir apdovanoja visišku tobulumu. Taigi tarp visų gyvų ir negyvų būtybių trijuose pasauliuose (žemesnėse, vidurinėse ir aukštesnės planetų sistemose), nėra geresnės asmenybės už Viešpatį Narajaną.

O karaliau, dabar aš tau papasakosiu Putrada Ekadašio istoriją, kuri pašalina visas nuodėmes ir suteikia šlovę bei žinias. „Kažkada buvo karalystė, pavadinta Bhadravati, kurią valdė karalius Suketumanas. Jo karalienė buvo garsioji Šaibja. Karalius neturėjo sūnaus, todėl ilgai nerimavo, galvodamas: „Jei aš neturėsiu sūnaus, kas tęs mano dinastiją?“ Tokiu būdu karalius labai ilgą laiką pamaldžiai meditavo, galvodamas: „Kur man eiti? Ką turėčiau daryti? Kaip gauti pamaldų sūnų (putrą)?“ Taip karalius Suketumanas negalėjo rasti laimės niekur savo karalystėje, net savo paties rūmuose, ir vis daugiau laiko pradėjo leisti savo žmonos rūmuose. Jo neapleido niūri nuotaika ir mintys apie tai, kaip galėtų susilaukti sūnaus. Taigi, ir karalius Suketumanas, ir karalienė Šaibja labai kankinosi. Net kai aukodavo tarpaną (vandens aukas savo protėviams), abipusė kančia vertė juos galvoti, kad tas vanduo negeriamas, tarsi verdantis. Jie manė, kad neturės palikuonių, kurie jiems mirus galėtų siūlyti jiems tarpaną ir todėl taps pasiklydusiomis sielomis (vaiduokliais). Karalius ir karalienė ypač nuliūdo sužinoję, kad protėviai nerimauja, jog ir jiems greitai nebebus, kas pasiūlytų tarpaną. Sužinoję, kad nebepatenkinti net jų protėviai, karalius ir karalienė darėsi vis liūdnesni, ir nei dvasininkai, nei draugai, nei artimieji negalėjo jų nudžiuginti. Karaliaus neguodė nei jo drambliai, nei arkliai, nei pėstininkai, ir galiausiai jis tapo beveik visai neveiklus ir bejėgis. Karalius galvojo: „Sakoma, kad be sūnaus santuoka yra tuščia. Iš tiesų, šeimos žmogui, neturinčiam sūnaus, ir jo širdis, ir nuostabus namas atrodo tušti ir neša tik kančią. Netekęs sūnaus žmogus negali grąžinti skolų, kurias yra skolingas savo protėviams, pusdieviams (devoms) ir kitiems žmonėms. Todėl kiekvienas vedęs vyras turėtų stengtis susilaukti sūnaus. Taip jis išgarsės šiame pasaulyje ir pagaliau pasieks palankias dangaus sferas. Sūnus yra dorybingos veiklos, kurią žmogus atliko per pastaruosius šimtą gyvenimų, įrodymas, ir toks žmogus šiame pasaulyje gyvena ilgą laiką, kartu su gera sveikata ir dideliais turtais. Jei šį gyvenimą žmogus turi sūnų ir anūkų, tai įrodo, kad praeityje jis garbino Viešpatį Višnu, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Šis didis palaiminimas susilaukti sūnų, kaupti turtus ir turėti aštrų protą pasiekiamas tik garbinant Aukščiausiąjį Viešpatį Šri Krišną. Tokia mano nuomonė.“

Dėl šių savo minčių karalius negalėjo rasti ramybės. Jis nerimavo dieną ir naktį, nuo ryto iki vakaro. Nuo tada, kai užmerkdavo akis vakare, iki saulėtekio ryte, jo sapnai taip pat buvo pripildyti stipraus nerimo. Kęsdamas tokį nuolatinį nerimą ir būgštavimus, karalius Suketumanas nusprendė užbaigti savo kančias nusižudydamas. Tačiau jis suprato, kad savižudybė įstumia žmogų į pragariškas kančias vėl atgimstant, todėl šios minties atsisakė. Matydamas, kad šis nerimastavimas dėl sūnaus pamažu naikina jį patį, karalius pagaliau užsėdo ant žirgo ir išvyko vienas į tankų mišką. Niekas, net rūmų šventikai ir brahmanai, nežinojo, kur jis nuėjo. Tame miške, kuriame gausu elnių, paukščių ir kitų gyvūnų, karalius Suketumanas klajojo be tikslo, stebėdamas įvairius medžius ir krūmus, tokius kaip figos, bael vaismedžius, datules, duonvaisius, bakulas, saptaparnas, tindukas ir tilakas. Taip pat shalos, talos, tamalos, saralos, hingotos, arjunos, labheros, bahedos, salaki, karondos, patalos, khairos, shakos and palašos medžius. Visi šie medžiai buvo gausiai apsikrovę vaisiais ir dailiai žydėjo. Netoliese jis matė elnius, tigrus, šernus, liūtus, beždžiones, gyvates, didžiulius dramblius, dramblių pateles su veršeliais ir keturilčius dramblius su savo patelėmis. Ten taip pat buvo karvių, šakalų, triušių, leopardų ir begemotų. Pamatęs visus šiuos gyvūnus, lydimus savo patelių ir jauniklių, karalius prisiminė savo žvėryną, ypač savo rūmų dramblius, ir labai nuliūdęs ėmė abejingai klaidžioti tarp jų. Staiga karalius išgirdo šakalo kaukimą tolumoje. Išsigandęs jis pradėjo klajoti, dairydamasis į visas puses. Neužilgo išaušo vidurdienis, ir karalius pajuto nuovargį. Be to jį dar kankino alkis ir troškulys. Jis mąstė: „Dėl kokio nuodėmingo poelgio dabar esu priverstas taip kentėti, perdžiūvusia, degančia gerkle, tuščiu ir gurgiančiu skrandžiu? Pradžiuginau devas (pusdievius) daugybe ugnies aukų ir prabangiu garbinimu. Padovanojau daug dovanų ir skanių saldumynų visiems vertiems brahmanams. Ir savo pavaldiniais rūpinausi lyg savo vaikais. Kodėl tada taip kenčiu? Kokių nežinomų nuodėmių tai vaisiai, taip siaubingai kankinantys mane?“ Pasinėręs į šias mintis, karalius Suketumanas sunkiai veržėsi į priekį ir galiausiai dėl savo dorybingos veiklos nuopelnų priėjo prie gražaus lotosų žiedais nusėto tvenkinio, panašaus į garsųjį Manasarovos ežerą. Jame gyveno daugybė vandens gyvūnų, tokių kaip krokodilai bei įvairios žuvų rūšys, ežerą puošė lelijos ir lotosai. Gražieji lotosai išsiskleidė išlindus Saulei, telkinio vandenyse linksmai plaukiojo gulbės, gervės ir antys. Netoliese buvo daug simpatiškų ašramų, kuriuose gyveno daugybė šventųjų ir išminčių, galinčių išpildyti kiekvieno norus. Iš tiesų, jie linkėjo visiems gero. Karaliui pamačius visa tai, jo dešinė ranka ir dešinė akis pradėjo virpėti. Tai yra sakunos ženklas (vyrui), reiškiantis, kad tuoj nutiks kažkas palankaus. Nulipęs nuo žirgo ir atsistojęs prieš išminčius, sėdinčius ant tvenkinio kranto, karalius pamatė, kad jie kartoja šventus Dievo vardus ant japos karoliukų. Karalius nusilenkė ir, suglaudęs delnus, šlovindamas, kreipėsi į juos. Stebėdami karaliaus jiems suteiktą pagarbą, išminčiai pasakė: „Mes labai tavimi patenkinti, karaliau. Pasakyki mums, kodėl čia atėjai. Kas neramina tavo mintis? Sakyk, ko trokšti.“

Karalius atsakė: „O, didieji išminčiai, kas jūs tokie? Kokie jūsų vardai? Be abejo, jūsų buvimas čia rodo, kad esate sėkmę nešantys šventieji. Kodėl atėjote į šią gražią vietą? Prašau papasakoti man viską.“ Išminčiai atsakė: „O karaliau, mes žinomi kaip dešimt Višvadevų (Višvos sūnūs: Vasu, Satja, Kratu, Dakša, Kala, Kama, Dhriti, Pururava, Madrava ir Kuru). Atvykome čia išsimaudyti šiame gražiame tvenkinyje. Netrukus, po penkių dienų (nuo Magha nakšatros), prasidės Maghos (Madhava masa) mėnuo, o šiandien yra garsusis Putrada Ekadašis. Tie, kurie nori susilaukti sūnaus, turėtų griežtai laikytis šio Ekadašio.“ Karalius pasakė: „Aš labai stengiausi susilaukti sūnaus. Jei jūs, didieji išminčiai, patenkinti manimi, maloniai suteikite palaiminimą turėti gerą sūnų (putrą).“

„Pati „Putrada“ prasmė,“ – atsakė išminčiai, – „yra „suteikiantis putrą, pamaldų sūnų“. Taigi šią Ekadašio dieną laikykis visiško pasninko. Jei taip padarysi, mūsų palaiminimu ir Viešpaties Šri Kešavos malone tikrai gausi sūnų.“ Paklausęs Višvadevų patarimo, karalius pagal nustatytas taisykles ir nuostatas laikėsi palankaus Putrada Ekadašio pasninko, o Dvadašio dieną, nutraukęs pasninką, vėl ir vėl lenkėsi kiekvienam iš jų. Netrukus po to Suketumanas grįžo į savo rūmus ir suartėjo su savo karaliene. Karalienė Šaibja iš karto pastojo ir, kaip išpranašavo Višvadevos, jiems gimė gražus sūnus švytinčiu veidu. Atėjus laikui, jis išgarsėjo kaip didvyriškas princas, o karalius mielai pradžiugino savo kilmingą sūnų, perleisdamas jam sostą. Suketumano sūnus labai sąžiningai rūpinosi savo pavaldiniais, tarsi jie būtų jo paties vaikai. „Apibendrinant, o Judhišthira, tas, kuris nusprendžia įgyvendinti savo troškimus, turėtų griežtai laikytis Putrada Ekadašio. Tas, kuris būdamas šioje planetoje griežtai laikosi šio Ekadašio, tikrai susilauks sūnaus, o po mirties išsivaduos. Netgi tie, kas skaito ar klausosi apie Putrada Ekadašio šlovę, pelno tokius pat nuopelnus, kaip atliekantys žirgo aukojimą. Visa tai tau paaiškinau vardan naudos visai žmonijai.“ Taip baigiasi pasakojimas apie Pauša-šukla Ekadašio (arba Putrada Ekadašio) šlovę iš Vedos Vjasadevos „Bhavišja Puranos“.