Mokšada Ekadašis

Mokšada Ekadašis yra labai ypatingas Ekadašis dviem aspektais – tai palanki diena, kai Viešpats Šri Krišna išsakė „Šrimad Bhagavad Gitą“ Ardžunai Kurukšetros mūšio lauke, vietoje, kuri dabar žinoma kaip Džjotiša tirtha. Kiekvieną, kuris šią dieną padovanoja „Bhagavad Gitą“ to vertam žmogui, Šri Krišnos Bhagavano gausiai apipila palaiminimais.

Senovinė Mokšada Ekadašio istorija iš „Brahmanda Puranos“:

Judhišthira Maharadža pasakė: „O Višnu, visa ko valdove, o trijų pasaulių džiaugsme, o visos Visatos Viešpatie, o pasaulio kūrėjau, o seniausia asmenybe, o geriausia iš visų būtybių, pagarbiausiai lenkiuosi Tau. „O viešpačių Viešpatie, visų gyvųjų būtybių labui maloniai atsakyki į man kylančius klausimus. Kaip vadinasi Ekadašis, kuris įvyksta per Margaširos mėnesio šviesiąsias dvi savaites (lapkričio–gruodžio mėn.) ir pašalina visas nuodėmes? Kaip tinkamai jo laikytis ir kuri Dievybė yra garbinama tą švenčiausią dieną? O mano Viešpatie, prašau, paaiškink man visa tai.“

Viešpats Šri Krišna atsakė: „O brangusis Judhišthira, tavo kreipimasis pats savaime yra labai palankus ir atneš tau šlovę. Kaip aš anksčiau tau jau paaiškinau apie brangiausią Utpana Maha-Dvadašį, kuris vyksta tamsiuoju Margaširos mėnesio laikotarpiu, dieną, kai Ekadaši-devi pasirodė iš Mano kūno, kad nužudytų demoną Murą, ir kuri yra naudinga viskam, kas gyva ir negyva trijuose pasauliuose – todėl dabar papasakosiu tau ir apie šį šviesiosios Margaširšos mėnesio dalies Ekadašį. Šis Ekadašis garsėja kaip Mokšada, nes jis apvalo ištikimą bhaktą nuo visų nuodėmingų reakcijų ir dovanoja jam išlaisvinimą. Garbinama šios palankios dienos Dievybė yra Viešpats Damodara. Jį reikia garbinti su smilkalais, ghi lempa, kvepiančiomis gėlėmis ir Tulasi manjarėmis (pumpurėliais).

Geriausias iš šventųjų karalių, prašau, paklausyki, kaip aš papasakosiu senąją palankią šio nuostabaus Ekadašio istoriją. Tiesiog išgirdęs šią istoriją, žmogus gali pasiekti tuos pačius nuopelnus kaip atlikęs žirgo aukojimą. Šie nuopelnai tokie galingi, kad juos gavusio žmogaus protėviai, motina, sūnūs ir kiti giminaičiai, patekę į pragarą, gali apsisukti ir eiti į dangaus karalystę. Vien dėl to, karaliau, turėtum su užsidegimu klausytis šio pasakojimo.

Kažkada buvo gražus miestas, Čampaka-nagara, kurį puošė atsidavę vaišnavai. Ten geriausias iš šventųjų karalių Maharadžas Vaikhanasa valdė savo pavaldinius taip, tarsi jie būtų jo paties brangūs sūnūs ir dukterys. Visi brahmanai toje sostinėje buvo keturių rūšių Vedų žinių žinovai. Karalius, tinkamai valdydamas, vieną naktį susapnavo sapną, kuriame jo tėvas patyrė pragariškus kankinimus vienoje iš pragarinių planetų, kurias valdė Jamaradža. Karalius buvo apimtas užuojautos tėvui ir liejo ašaras. Kitą rytą Maharadžas Vaikhanasa nupasakojo tai, ką matė sapne, savo du kartus gimusių mokytų brahmanų tarybai.

„O brahmanai, – kreipėsi į juos karalius, – praeitą naktį sapne mačiau savo tėvą kenčiantį pragariškoje planetoje. Jis šaukė iš sielvarto: „Sūnau, prašau, išgelbėk mane nuo šios pragariškos kančios!“ Dabar nerandu ramybės ir net ši graži karalystė man tapo nepakeliama. Net mano žirgai, drambliai, vežimai ir didžiulis turtas mano lobyne, kuris anksčiau teikdavo tiek daug malonumo, man neteikia jokio džiaugsmo. Viskas, o geriausi brahmanai, net mano žmona ir sūnūs, tapo nelaimės šaltiniu nuo tada, kai pamačiau savo tėvą kenčiantį tuos pragariškus kankinimus. Kur aš galiu eiti ir ką daryti, o brahmanai, kad palengvinčiau šį vargą? Mano kūnas dega iš baimės ir liūdesio! Prašau, pasakykite man, kokia labdara, koks pasninko būdas, koks griežtumas ar kokia gili meditacija ir kokiai Dievybei atlikta tarnystė gali padėti išlaisvinti mano tėvą iš tos agonijos ir padovanoti mano protėviams išvadavimą. O geriausias iš brahmanų, kokia nauda iš galingo sūnaus, jei jo tėvas turi kentėti pragariškoje planetoje? Iš tikrųjų, tokio sūnaus gyvybė jam ir jo protėviams yra visiškai nenaudinga.“

Du kartus gimę brahmanai atsakė: „O karaliau, netoli nuo čia esančiame kalnuotame miške yra ašramas, kuriame gyvena didis šventasis Parvata Munis. Nueik pas jį, nes jis yra tri-kala-gjanis (jis žino praeitį, dabartį ir ateitį) ir tikrai gali padėti jums išsivaduoti iš kančios.“

Išgirdęs šį patarimą, sunerimęs karalius nedelsdamas leidosi kelionėn į garsiojo išminčiaus Parvata Munio ašramą. Ašramas iš tiesų buvo labai didelis ir jame gyveno daug mokytų išminčių, giedančių šventas keturių Vedų (Rig, Jažur, Sama ir Atharva) giesmes. Artėdamas prie šventojo ašramo, karalius pamatė Parvatą Munį, sėdintį tarp susibūrusių išminčių, pasipuošusį šimtais tilakų (iš visų įgaliotų sampradajų), tarsi būtų Brahma ar Vjasa. Maharadžas Vaikhanasa nuolankiai nusilenkė muniui, nulenkdamas galvą ir visą savo kūną prieš jį. Po to, karaliui taip pat atsisėdus tarp susirinkusių išminčių, Parvata Munis pasiteiravo jo apie septynių jo didžiules karalystės dalis (ministrus, iždą, karines pajėgas, sąjungininkus, brahmanus, aukojamos aukas ir pavaldinių poreikius). Munis taip pat paklausė jo, ar jo karalystėje nėra rūpesčių ir ar visi taikūs, laimingi ir patenkinti. Į šiuos klausimus karalius atsakė: „Dėl tavo gailestingumo, šlovingasis ir didysis išminčiau, visos septynios mano karalystės dalys laikosi puikiai. Tačiau neseniai iškilo problema ir aš atėjau pas tave, o brahmane, paprašyti pagalbos ir patarimo, nes esi tikrai išmintingas.“

Tuomet Parvata Munis, geriausias iš visų išminčių, užsimerkė ir apmąstė karaliaus praeitį, dabartį ir ateitį. Po kelių akimirkų jis atsimerkė ir pasakė: „Tavo tėvas kenčia dėl didelės nuodėmės padarinių. Sužinojau, kas tai yra. Ankstesniame gyvenime jis ginčijosi su žmona ir per prievartą mėgavosi ja seksualiai menstruacijų metu. Ji bandė priešintis jam ir net šaukė: „Kas nors, prašau, gelbėkite mane! Prašau, o vyre, nenutrauk mano ciklo taip!“ Vis dėlto jis nesustojo ir nepaliko jos ramybėje. Būtent dėl ​​šios sunkios nuodėmės jūsų tėvas dabar pateko į tokią pragarišką kančios būklę.“

Karalius Vaikhanasa tada pasakė: „O geriausias tarp išminčių, kokiu pasninku ar labdaringu veiksmu galiu išvaduoti savo brangųjį tėvą iš tokios būklės? Prašau, pasakyki man, kaip galiu palengvinti ir pašalinti jo nuodėmingų reakcijų naštą, kuri yra didžiulė kliūtis jo progresui link galutinio išlaisvinimo (išsigelbėjimo – išsivadavimo – grįžimo namo). Parvata Munis atsakė: „Šviesiuoju Margaširos mėnesio metu vyksta Ekadašis, vadinamas Mokšada. Jei griežtai laikysies šio šventojo Ekadašio visiškai pasninkaudamas ir tuos nuopelnus, pasiektus šiuo pasninku, atiduosi tiesiogiai savo kenčiančiam tėvui, jis bus išlaisvintas iš savo skausmo ir akimirksniu išvaduotas.“

Tai išgirdęs, Maharadžas Vaikhanasa nuoširdžiai padėkojo didžiajam išminčiui ir grįžo į savo rūmus atlikti savo vratos (griežtos apeigos). O Judhišthira, kai pagaliau atėjo šviesioji Margaširos mėnesio dalis, Maharadžas Vaikhanasa ištikimai laukė Ekadašio tithos. Tada jis kruopščiai ir su visišku tikėjimu laikėsi Ekadašio pasninko su žmona, vaikais ir kitais giminaičiais. Šio pasninko nuopelnus jis pareigingai paskyrė savo tėvui, o atliekant šią auką, devai, kurie žvelgė iš už debesų danguje bėrė gražius gėlių žiedlapius. Karaliaus tėvą pusdievių pasiuntiniai (devai) pagyrė ir palydėjo į dangaus planetas. Prasilenkdamas su sūnumi, keliaujant iš žemutinių į aukštesniasias planetas, tėvas tarė karaliui: ‘Mano brangus sūnau, tegul tave lydi sėkmė!’ Pagaliau jis pasiekė dangiškąją karalystę, kur su naujai įgytais nuopelnais vėl gali atlikti atsidavimo tarnystę Krišnai arba Višnu ir galiausiai grįžti namo pas Dievą.

O Pandu sūnau, kasvisada taip griežtai laikosi šventojo Mokšada Ekadašio, paisydamas nustatytų taisyklių ir nuostatų, pasiekia visišką išsivadavimą po mirties. Nėra geresnės pasninko dienos už šį Margaširšos mėnesio šviesiosios dalies Ekadašį, O Judhišthira, nes tai krištolo skaidrumo diena, nesutepta nuodėmės. Kas ištikimai laikosi Ekadašio pasninko, kuris yra tarsi čintamani (brangakmenis, išpildantis visus troškimus), įgyja ypatingų nuopelnų, kuriuos labai sunku išmatuoti, nes ši diena gali pakelti žmogų iš pragaro į dangaus planetas, o tą, kuris laikosi Ekadašio savo dvasinės naudos labui, tai pakylėja link Dievo karalystės ir leidžia niekada nebegrįžti į šį materialų pasaulį.

Taip baigiasi pasakojimas apie Margaširša-šukla Ekadašio arba Mokšada Ekadašio šlovę iš „Brahmanda Puranos“.

Taip pat šią dieną buvo išsakyta „Bhagavad-gita” (Gita Džajanti).