Rama Ekadašis

Judhišthira Maharadža pasakė: „O Džanardana, o visų būtybių gynėjau, kaip vadinasi Ekadašis, kuris įvyksta tamsiuoju Kartikos (Krišna-pakšos) (spalio – lapkričio) mėnesio metu? Prašau, perduoki man šias šventas žinias.

Tada Aukščiausiasis Viešpats Šri Krišna prabilo taip: „O, liūte tarp karalių, klausyk, ką aš tau papasakosiu. Ekadašis, kuris vyksta tamsiuoju Kartikos mėnesio laikotarpiu, vadinamas Rama Ekadašiu. Jis bemat sunaikina didžiausias nuodėmes ir leidžia patekti į dvasinę buveinę. Dabar papasakosiu tau jo istoriją ir šlovę.

Kažkada gyveno garsus karalius, vardu Mučakunda. Jis gerai sutarė su Viešpačiu Indra, dangaus planetų karaliumi, taip pat su Jamardža, Varuna ir Vibhišana, dorybingu demono Ravanos broliu. Mučakunda visada kalbėjo tiesą ir nuolat atsidavusiai tarnavo Man. Jis valdė savo karalystę pagal religinius principus, todėl joje nebuvo jokių neramumų.

Mučakundos dukra buvo pavadinta Čandrabhaga pagal šventą upę. Karalius atidavė ją ištekėti už Čandrasenos sūnaus Šobhanos. Vieną dieną Šobhana aplankė savo uošvio rūmus palankią Ekadašio dieną. Šis apsilankymas privertė sunerimti Šobhanos žmoną. Čandrabhaga labai susirūpino, nes žinojo, kad jos vyras buvo fiziškai labai silpnas ir negalėjo pakęsti visą dieną trunkančio pasninko. Ji pasakė Šobhanai: „Mano tėvas labai griežtai laikosi Ekadašio. jis trenkia į didelį būgną ir paskelbia: „Niekas neturėtų valgyti per Ekadašį, šventą Šri Hari dieną!“

Kai Šobhana išgirdo būgno garsą, jis pasakė savo žmonai: „O gražuole, ką man dabar daryti? Pasakyki man, kaip aš galiu išgelbėti savo gyvybę ir paklusti tavo tėvo griežtumui ir tuo pačiu patenkinti mūsų svečius!“

Tada Čandrabhaga prabilo: „Mano brangus vyre, mano tėvo namuose niekas – net drambliai ar arkliai, ką jau kalbėti apie pavaldžius žmones – nevalgo per Ekadašį. Net gyvuliams neduodama jų grūdų, lapų ar šiaudų norma – per Ekadašį, šventą Šri Hari dieną, jie negauna net vandens! Taigi, kaip tu gali išsisukti nuo pasninko? Mano mylimas vyre, jei negali ištverti ko nors nesuvalgęs, tu turėtum iš čia iš karto išeiti. Dabar tvirtai nuspręsk, ką tu turi daryti.

Tuomet princas Šobhana pasakė: „Aš nusprendžiau pasninkauti šventą Ekadašio dieną. Kad ir koks būtų mano likimas, jis vis tiek išsipildys“. Taip nusprendęs Šobhana pabandė pasninkauti per šį Ekadašio, bet jį apėmė nepakeliamas alkis ir troškulys.

Galiausiai saulė nusileido vakaruose, o visus vaišnavus labai nudžiugino atėjusi palanki naktis. O Judhišthira, visiems bhaktams patiko garbinti Mane (Šri Hari) ir nemiegoti visą naktį, bet princas Šobhana tos nakties neatlaikė.

Iš tiesų, Dvadašį pakilus saulei, šis princas Šobhana buvo miręs. „Karalius Mučakunda surengė savo žento laidotuves, liepdamas surinkti didelį krūvą malkų ugniai, bet nurodė savo dukrai Čandrabhagai nesigulti kartu su vyru ant laidotuvių laužo.

Taigi, Čandrabhaga, atlikusi visus valymo procesus ir procedūras, skirtas pagerbti savo mirusį vyrą, toliau gyveno savo tėvo namuose. Viešpats Šri Krišna tęsė: „O geriausias iš karalių, Judhišthira, nors Šobhana laikydamasis Rama Ekadašio mirė, jo sukaupti nuopelnai leido jam po mirties tapti karalystės, esančios aukštai Mandaračalos kalno viršūnėje, valdovu.

Ši karalystė buvo kaip pusdievių miestas; labai blizgus, išpuoštas daugybe brangakmenių pastatų sienose, kurios skleidė šviesą. Stulpai buvo pagaminti iš rubinų, visur spindėjo auksas, inkrustuotas deimantais. Kai karalius Šobhana sėdėjo soste po grynai baltu baldakimu, tarnai vėrė jį jako uodegos šluotele.

Ant galvos jis dėvėjo stulbinančią karūną, ausis puošė gražūs auskarai, kaklą puošė vėrinys, o rankas apjuosė brangakmeniais puoštos rankovės ir apyrankės. Jam tarnavo Gandharvos (geriausi dangiškieji dainininkai) ir Apsar0s (dangiškosios šokėjos). Iš tiesų, jis buvo tarsi antrasis Indra.

Vieną dieną brahmanas, vardu Somašarma, gyvenęs Mučakundos karalystėje, keliaudamas į įvairias piligrimystės vietas, atsidūrė Šobhanos karalystėje. Brahmanas pamatė šlovingąjį Šobhaną ir pagalvojo, kad šis galėtų būti jo paties karaliaus Mučakundos žentas. Kai Šobhana pamatė artėjantį brahmaną, jis tuoj pat pakilo iš savo vietos ir pasveikino jį. Po to, kai Šobhana pagarbiai nusilenkė, jis paklausė brahmano apie jo gerovę ir apie jo (Šobhanos) tėvo, uošvio, žmonos ir viso miesto gyventojų sveikatą. Tada Somašarma pasakė: „O karaliau, visi gyventojai ir pavaldiniai gerai gyvena tavo uošvio karalystėje, o Čandrabhaga ir kiti tavo šeimos nariai taip pat yra sveiki. Visoje karalystėje viešpatauja ramybė ir gerovė.

Bet ten yra vienas dalykas – labai nustebau radęs tave čia! Prašau, papasakok man apie save. Niekas dar nematė tokio gražaus miesto kaip šis! Prašau, papasakok, kaip jį gavai.“

Karalius Šobhana pradėjo pasakoti savo istoriją: „Aš laikiausi Rama Ekadašio, todėl man gavau šį nuostabų miestą ir dabar galiu jį valdyti. Tačiau nepaisant jo didybės, jis laikinas. Prašau jūsų padaryki ką nors, ištaisyk šį trūkumą. Matai, tai tik efemeriškas miestas, šio materialaus pasaulio vieta. Kaip padaryti, kad jo grožis ir šlovė būtų nuolatiniai? Maloningai atskleiski man tai savo nurodymais.“

Tada brahmanas paklausė: „Kodėl ši karalystė tokia nestabili ir kaip galima išlaikyti jos pastovumą? Prašau man visapusiškai paaiškinti ir aš pasistengsiu jums padėti.“

Tada Šobhana atsakė: „Aš pasninkavau per Rama Ekadašį be jokio tikėjimo, todėl ši karalystė yra nepastovi. Dabar išgirski, kaip ji gali tapti amžina. Grįžki pas Čandrabhagą, gražią karaliaus Mučukundos dukrą, ir papasakoki jai, kad matei šią vietą ir ką supratai apie ją ir apie mane. Žinoma, jei tu, tyraširdis brahmanas, jai tai pasakysi, mano miestas greitai taps amžinu.“

Taigi, brahmanas grįžo į savo miestą ir apie visus šiuos įvykius papasakojo Čandrabhagai, kuri nustebo ir labai apsidžiaugė išgirdusi šią žinią apie savo vyrą. Ji pasakė: „O brahmane, ar tai sapnas, kurį susapnavai, ar tai iš tikrųjų nutiko?“

Brahmanas Somašarma atsakė: „O princese, aš mačiau tavo velionį vyrą akis į akį toje nuostabioje karalystėje, kuri primena dangaus gyventojų žaidimų aikšteles.

Bet tavo vyras paprašė pasakyti, kad jo karalystė yra nestabili ir bet kurią akimirką gali išnykti. Todėl jis tikisi, kad rasi būdą, kaip ją padaryti amžina.:

Tada Čandrabhaga pasakė: „O, išminčiau tarp brahmanų, prašau, nuvesk mane į tą vietą, kur gyvena mano vyras, nes aš labai trokštu jį vėl pamatyti! Pasninkaudama per kiekvieną Ekadašį visą savo gyvenimą tikrai prikaupiau pakankamai nuopelnų, todėl galiu kaipmat padaryti jo karalystę amžina. Dabar, prašau, dar kartą suvesk mus. Sakoma, kad tas, kuris suveda išskirtus asmenis, taip pat gauna puikių nuopelnų.“

Kuklus brahmanas Somašarma nuvedė Čandrabhagą į spindinčią Šobhanos karalystę. Tačiau prieš ją pasiekę jie sustojo Mandarakalos kalno papėdėje prie šventojo Vamadevos ašramos. Išgirdęs jų istoriją, Vamadeva pradėjo giedoti Vedų himnus ir apšlakstė Čandrabhagą šventu vandeniu iš savo samanja-arghjos.

Dėl šių Rišio apeigų nuopelnai, kuriuos ji sukaupė pasninkaudama per visus tuos Ekadašius, padarė jos kūną transcendentiniu. Čandrabhagos akys suspindo iš nuostabos, ji paniro į ekstazę ir tęsė savo kelionę.

Kai Šobhana pamatė savo žmoną artėjančią link jo karalystės aukštai ant Mandaračalos kalno, jį apėmė didžiulis džiaugsmas ir jis iš laimės pradėjo šauktis jos.

Kai ji atvyko, jis pasodino ją ant kairiojo šono, o ji jam pasakė: „Brangiausias Patiguru, klausyk, kaip aš tau papasakosiu kai ką, kas tau bus labai naudinga. Nuo aštuonerių metų reguliariai ir su didžiu tikėjimu pasninkavau per kiekvieną Ekadašį. Jei perduosiu tau visus savo sukauptus nuopelnus, tavo karalystė tikrai taps amžina, o jos klestėjimas augs ir augs iki pat didžiojo potvynio!“

Tada Viešpats Šri Krišna toliau kreipėsi į Judhišthirą taip: „O Judhišthira, tokiu būdu Čandrabhaga, kuri buvo nuostabiai papuošta geriausiais papuošalais ir turėjo išskirtinai transcendentinį kūną, pagaliau galėjo mėgautis ramybe ir laime su savo vyru.

Rama Ekadašio galia Šobhana atrado savo karalystę ant Mandaračalos kalno viršūnių, galinčią išpildyti visus jo troškimus ir suteikti jam amžiną laimę, panašią į tą, kurią suteikia transcendentinės Kama-dhenu karvės.

O, geriausias iš karalių, aš tau papasakojau apie Rama Ekadašio, kuris vyksta tamsiuoju Kartikos mėnesio metu, šlovę.

Kiekvienas, kuris pasninkauja per šventąjį Ekadašį, nesvarbu šviesiuoju ar tamsiuoju kiekvieno mėnesio metu, neabejotinai išlaisvinamas nuo reakcijų už brahmano nužudymo nuodėmę. Nereikėtų daryti skirtumo tarp šviesiosios ir tamsiosios mėnesio dalių Ekadašių.

Kaip pamatėme, abu gali apdovanoti malonumais šiame pasaulyje ir išlaisvinti net pačias nuodėmingiausias ir puolusias sielas. Kaip juodos ir baltos karvės duoda vienodai geros kokybės pieną, taip tamsiosios (Krišna-pakša) ir šviesiosios (šukla arba Gaura-pakša) mėnesio dalių Ekadašiai apdovanoja tais pačiais didžiais nuopelnais ir galiausiai išlaisvina iš besikartojančio gimimo ir mirties ciklo.

Kiekvienas, kuris tiesiog išgirsta šį pasakojimą apie šventojo Rama Ekadašio šlovę, yra išlaisvinamas iš visų rūšių nuodėmių ir pasiekia aukščiausią Viešpaties Višnu buveinę.

Taip baigiasi pasakojimas apie šventojo Kartika-krišna Ekadašio arba Rama Ekadašio šlovę iš Šrilos Krišnos Dvaipajana Veda Vjasos „Brahma-Vaivarta Puranos“.