Pandava Nirdžala Ekadašis

Karščiausiu metų laiku (šiaurės pusrutulyje) atliekantis upavasą be vandens daro didžiulį žygdarbį.

Galima gerti tik čarinamrtą ir ačamanos vandenį. Bhima paprašė vienos vratos dienos, per kurią galėtų gauti visų kitų vratos dienų, kurių negalėjo laikytis, vaisius. Vyasadeva patarė jam laikytis šios sudėtingos vratos.

Vakare reikia garbinti Viešpatį maudant Jį piene. Dvadašio dieną reikėtų padovanoti brahmanams pilnus puodus vandens ir pamaitinti juos prieš nutraukiant pasninką.

SAMVATSARASYA YA MADHYE EKADASYO BHAVANTI HI TASAM PHALAM AVAPNOTI PUTRA ME NA ATRA SAMSAYAH ITI MAM KESAVAH PRAHA SANKHA CAKRA GADADHARAH („Hari-bhakti-vilasa” 15/25 iš „Padma Puranos”, Vjasadeva kalba su Bhimasena).

O sūnau, Viešpats Kešava, kuris laiko rankoje lazdą, diską, kriauklę ir lotoso žiedą, asmeniškai man pasakė, kad visus nuopelnus, pasiekiamus pasninkaujant per bet kurį metų Ekadašį, galima pasiekti pasninkaujant šio Ekadašio (Nirdžala Ekadašio) metu. Dėl to nėra jokių abejonių.

ATMADROHAH KRTASTES TU YAIR ESA NA HY UPOSITA PAPATMANO DURACARA DUSTAS TE NA ATRA SAMSAYAH („Hari-bhakti-vilasa” 15/33 iš „Padma Puranos”, Vjasadeva kalba su Bhimasena). Kas nepasninkauja per šį Ekadašį, be jokios abejonės yra nuodėmingas, nepatikimas ir savižudis.

Pandava Nirdžala Ekadašio istorija:

Kartą Bhimasena, jaunesnysis Maharadžos Judhišthiros brolis, paklausė didžiojo išminčiaus Šrilos Vjasadevos, Pandavų senelio, ar įmanoma grįžti į dvasinį pasaulį nesilaikius visų Ekadašių pasninkų taisyklių ir nuostatų. Bhimasena kalbėjo taip: „O, protingas ir išsilavinęs seneli, mano brolis Judhišthira, mano brangioji mama Kunti ir mano mylima žmona Draupadi, taip pat Ardžuna, Nakula ir Sahadeva, pilnai pasninkauja kiekvieną Ekadašį ir griežtai laikosi visų tos šventos dienos taisyklių ir regulų. Būdami labai religingi, jie man visada sako, kad ir aš turėčiau pasninkauti tą dieną. Bet, o išsimokslinęs seneli, sakau jiems, kad negaliu gyventi nevalgydamas, nes kaip Vajudevos sūnus – Samanaprana, (virškinimo oras) alkis man nepakeliamas. Galiu daug aukoti labdarai ir tinkamai garbinti Viešpatį Kešavą įvairiausiomis nuostabiomis upačaromis (elementais), bet nepaprašykite manęs pasninkauti per Ekadašį. Pasakykite man, kaip aš galiu gauti tuos pačius rezultatus be pasninko“.

Išgirdęs šiuos žodžius, Bhimos senelis Šrila Vyasadeva pasakė: „Jei nori patekti į dangaus planetas ir išvengti pragariškų planetų, iš tikrųjų turėtum laikytis pasninko per visus Ekadašius”.

Bhima atsakė: „O didis šventasis, išmintingasis seneli, prašau išgirsti mano maldavimą. O geriausias iš munių, aš negaliu gyventi, net jei valgau tik vieną kartą per dieną, tai kaip aš galiu gyventi, jei visiškai pasninkauju? Mano skrandyje dega ypatinga ugnis, vadinama Vrika, virškinimo ugnis. Ugnies dievas Agnis kyla iš Viešpaties Višnu per Brahmą, iš Brahmos į Angirasą, iš Angirasos į Brihaspathį ir iš Brihaspačio į Samyu, kuris buvo Agni tėvas. Jis yra vartų sargas, atsakingas už Nairritti, pietryčių kryptis. Jis yra vienas iš aštuonių materialių elementų, o Parikšitas Maharadža, jis puikiai nagrinėja dalykus. Kartą jis, pasivertęs balandžiu, stebėjo Maharadžą Šibį (daugiau informacijos apie šį įvykį žr. Šrilos A.Č. Bhaktivedantos Svamio Prabhupados „Šrimad Bhagavatam” 1:12:20 komentare).

Agni skirstoma į tris kategorijas; Davagni, ugnis medienoje, Džatharagni, virškinimo ugnis skrandyje ir Vadavagni, ugnis, kuri sukuria rūką, kai susimaišo karštos ir šaltos srovės, pavyzdžiui, vandenyne. Kitas virškinimo ugnies pavadinimas yra Vrika. Būtent ši galinga ugnis gyveno Bhimos skrandyje. Tik tada, kai valgau iki soties, ugnis mano skrandyje pasisotina. O, šaunusis išminčiau, ko gero galėčiau pasninkauti tik vieną kartą, todėl prašau, papasakok man apie Ekadašį, kuris vertas mano pasninko ir apima visus kitus ekadašius. Aš ištikimai laikysiuosi šio pasninko ir, tikiuosi, vis tiek turėsiu teisę į išvadavimą.”

Šrila Vjasadeva atsakė: „O karaliau, tu girdėjai iš manęs apie įvairias pareigas, tokias kaip įmantrios Vedų ceremonijos ir pudžos. Tačiau Kali-jugoje niekas negalės tinkamai vykdyti visų šių profesinių ir funkcinių pareigų. Todėl papasakosiu, kaip praktiškai nieko neatsisakant ir tesilaikant nedidelės askezės, galima pasiekti didžiausią naudą bei laimę. Vedų raštuose, žinomuose kaip Puranos, pateiktų aprašymų esmė yra ta, kad negalima valgyti per Ekadašius nei pilnėjant, nei dylant mėnuliui.

Kaip teigiama „Šrimad Bhagavatam” (Mahabhagavata Puranoje) 12:13:12 ir 15, Bhagavata Puranama yra visos Vedantos filosofijos (sara-vedanta-saram) esmė arba grietinėlė, o „Šrimad Bhagavatam” nedviprasmiška žinutė yra visiškas atsidavimas Viešpačiui Šri Krišnai ir meilės atsidavimo tarnystė Jam. Griežtas Ekadašio laikymasis yra puiki pagalba šiame procese, o štai Šrila Vjasadeva tiesiog pabrėžia Bhimai Ekadašio vratos svarbą.

„Tas, kuris pasninkauja per Ekadašį, išgelbėja nuo pragariškų planetų“. Išgirdęs Šrilos Vjasadevos žodžius, Vaju sūnus Bhimasena, stipriausias iš visų karių, išsigando ir pučiant stipriam vėjui ėmė drebėti kaip banjano medžio lapas. Išsigandęs Bhimasena tada pasakė: „O seneli, ką turėčiau daryti? Aš visiškai nesugebu ir nesu pasiruošęs pasninkauti du kartus per mėnesį ištisus metus! Prašau, pasakykite man vieną pasninko dieną, kuri man duos didžiausią naudą!”

Vjasadeva atsakė: „Negerdami net vandens, turėtumėte pasninkauti per Ekadašį, kuris vyksta dylant mėnuliui Džještos (gegužės–birželio) mėnesį, kai saulė keliauja Jaučio (Vrišabha) ir Dvynių (Mithun) ženklu. Išsilavinusios asmenybės šią dieną maudosi ir atlieka ačamaną pratiprokšanos apsivalymui. Bet atliekant ačamaną galima gerti tik tiek vandens, kiek prilygsta lašeliui aukso, arba tiek, kiek reikia įmerkti vienai garstyčios sėklai. Į dešinį delną reikia įlašinti būtent tokį kiekį vandens ir gurkšnoti, suformavus delną taip, kad jis būtų panašus į karvės ausį. Jei žmogus geria daugiau vandens nei tokį kiekį, tai tas pats, kaip išgerti vyno nepaisant smarkaus vasaros karščio (šiauriniame pusrutulyje ir šalčio pietų pusrutulyje).

Žmogus tikrai neturi nieko valgyti, nes jei jis tai daro, jis nutraukia pasninką. Šis griežtas pasninkas galioja nuo saulėtekio Ekadašio dieną iki saulėtekio Dvadašio dieną. Jei žmogus stengiasi labai griežtai laikytis šio didžiojo pasninko, jis lengvai pasiekia rezultatą, pasiekiamą laikantis visų dvidešimt keturių kitų Ekadašių pasninkų per visus metus.

Dvadašio metu bhaktas turėtų maudytis anksti ryte. Tada, vadovaudamasis nustatytomis taisyklėmis ir regulomis, ir, žinoma, priklausomai nuo savo sugebėjimų, jis turėtų duoti šiek tiek aukso ir vandens nusipelniusiems brahmanams. Galiausiai jis turėtų linksmai pagerbti prasadą branmanų kompanijoje.

O Bhimasena, tas, kuris tokiu būdu gali pasninkauti per šį ypatingą Ekadašį, gauna tokią pat naudą, kaip pasninkaudamas per visus metų Ekadašius. Dėl to nėra ir neturėtų būti jokių abejonių.

O Bhima, dabar išgirsk, kokius konkrečius nuopelnus suteikia pasninkas per šį Ekadašį. Aukščiausiasis Viešpats Kešava, laikantis kriauklę, diską, kuoką ir lotosą, asmeniškai man pasakė: „Kiekvienas turėtų siekti Mano prieglobsčio ir vykdyti Mano nurodymus“. Tada Jis man pasakė, kad tas, kuris pasninkauja per šį Ekadašį, negerdamas net vandens ir nevalgydamas, išsilaisvina nuo visų nuodėmingų reakcijų, o tas, kuris laikosi sunkaus Nirdžalos pasninko per Džještha-šukla Ekadasį, tikrai gauna naudos už visų kitų Ekadašių pasninkus.

„O, Bhimasena, Kali-jugoje, kivirčų ir veidmainystės amžiuje, kai visi Vedų principai bus sunaikinti arba labai sumenkinti ir kai nebus tinkamos labdaros ar senovinių Vedų principų ir ceremonijų laikymosi, kaip galima bus rasti būdą apsivalyti? Tačiau yra galimybė pasninkauti per Ekadašį ir išsivaduoti iš visų savo praeities nuodėmių.

„O, Vaju sūnau, ką aš daugiau galiu tau pasakyti? Turėtum susilaikyti nuo maisto per visus pilnėjančio ir dylančio mėnulio Ekadašius, o palankiąją Džještha-šukla Ekadašio dieną reikėtų atsisakyti net vandens (nir = be, džala = vanduo). O Vrikodara (nepasotinamasai), kas pasninkauja per šį Ekadašį, gauna tokius pat nuopelnus, kaip išsimaudęs visose piligrimystės vietose, išdalinęs visokiausią labdarą nusipelniusiems asmenims ir pasninkavęs per visus metų Ekadašius. Dėl to nėra jokių abejonių.

O tigre tarp žmonių, kas pasninkauja per šį Ekadašį, tikrai tampa puikiu žmogumi ir pasiekia visokeriopą gausą ir turtus, grūdus, jėgą ir sveikatą. O baugią mirties akimirką baisieji Jamadutai, kurių veido spalva geltona ir juoda ir kurie mojuoja didžiuliais vėzdais ir sukioja ore mistines pašos virves, kad surištų savo aukas, nedrįs artintis prie tokio žmogaus. Atvirkščiai, tokią ištikimą sielą iš karto į aukščiausią Viešpaties Višnaus buveinę nuves  į Viešpatį Višnu panašūs Višnudutai, kurių transcendentiškai gražūs pavidalai dėvi nuostabius gelsvus drabužius ir kurių kiekvienas keturiose rankose laiko diską, vėzdą, kriauklę ir lotosą. Tam, kad gautume visą šią naudą, tikrai reikėtų pasninkauti šio labai palankaus ir svarbaus Ekadašio metu, net ir be vandens.

Kai kiti Pandavai išgirdo apie naudą, kurią gali gauti laikydamiesi Džještha-šukla Ekadašio, jie nusprendė laikytis jo tiksliai taip, kaip jų senelis Šrila Vjasadeva paaiškino jų broliui Bhimasenai. Visi Pandavai pasninkavo nevalgydami ar negerdami nieko, todėl ši diena taip pat žinoma kaip Pandava Nirdžala Dvadadašis (techniškai tai yra Maha-Dvadašis).

Šrila Vjasadeva tęsė: „O Bhimasena, todėl tu turėtum laikytis šio svarbaus pasninko, kad pašalintum visas reakcijas už praeities nuodėmes. Turėtum melstis Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Viešpačiui Šri Krišnai, priimdamas sankalpą: „O, visų devų (pusdievių) Viešpatie, o Aukščiausiasioji Dievo Asmenybe, šiandien aš laikysiuosi Ekadašio negerdamas vandens. O neribotasis Anantadeva, kitą dieną, Dvadašį, pasninką nutrauksiu.

Po to, norėdamas pašalinti visas savo nuodėmes, bhaktas turi laikytis šio Ekadašio pasninko visiškai tikėdamas Viešpačiu ir visiškai valdydamas savo jausmus. Nesvarbu, ar jo nuodėmės prilygsta Sumeru kalnui, ar Mandaračalos kalvai, jei jis ar ji laikosi šio Ekadašio, visos sukauptos nuodėmės bus panaikintos ir paverstos pelenais. Tokia didžiulė yra šio Ekadašio galia.

O, geriausias iš žmonių, nors žmogus per šį Ekadašį taip pat turėtų dovanoti vandens ir karvių labdarai, jei dėl kokių nors priežasčių negali, tada jis turėtų duoti kvalifikuotam brahmanui audinių ar puodą, pripildytą vandens. Iš tiesų, nuopelnai, gauti tiesiog dovanojant vandenį, prilygsta tiems, kurie gaunami dovanojant auksą dešimt milijonų kartų per dieną.

O Bhima, Viešpats Šri Krišna pasakė, kad kiekvienas, kuris laikosi šio Ekadašio, turėtų išsimaudyti šventoje vietoje, paaukoti labdaros vertam žmogui, giedoti Viešpaties šventus vardus ant džapa-malos ir atlikti tam tikrą rekomenduojamą auką, nes šią dieną atlikus šiuos dalykus, gaunama neišnykstanti nauda. Nereikia atlikti jokių kitų religinių pareigų. Vien šio Ekadašio pasninko laikymasis pakelia į aukščiausią Šri Višnu buveinę. O geriausias iš Kurų, šią dieną dovanojant auksą, audinius ar bet ką kitą, įgyti nuopelnai yra amžini.

Atminkite, kad kiekvienas, kuris valgo bet kokius grūdus Ekadašio metu, yra užterštas nuodėme ir iš tikrųjų valgo tik nuodėmę. Tiesą sakant, jis jau tapo šunėdžiu, o po mirties kenčia pragarišką egzistenciją. Bet tas, kuris laikosi šio švento Džještha-šukla Ekadašio ir ką nors paaukoja labdarai, tikrai išsivaduoja iš pasikartojančio gimimo ir mirties ciklo ir pasiekia aukščiausią buveinę. Laikydamasis šio su Dvadašiu persipynusio Ekadašio žmogus išsivaduoja iš siaubingų nuodėmių – brahmano nužudymo, alkoholio ir vyno vartojimo, pavydo savo dvasiniam mokytojui ir jo nurodymų nepaisymo bei nuolatinio melavimo.

„Be to, o geriausias iš visų būtybių (Dživotama), bet kuris vyras ar moteris, kuris tinkamai laikosi šio pasninko ir garbina Aukščiausiąjį Viešpatį Džalšajį (Tą, kuris miega ant vandens), o kitą dieną kvalifikuotą brahmaną pavaišina gardžiais saldumynais ir paaukoja karvių bei pinigų – toks žmogus neabejotinai patenkina Aukščiausiajį Viešpatį Vasudevą ir šimtas ankstesnių jo šeimos kartų neabejotinai eina į Aukščiausiojo Viešpaties buveinę, nepaisant to, jog galėjo būti labai nuodėmingos, blogo charakterio ir ar atlikusios savižudybes ir panašius dalykus. Iš tiesų, tas, kuris laikosi šio nuostabaus Ekadašio, skrenda šlovingu dangišku lėktuvu (vimana) į Viešpaties buveinę.

Tas, kuris šią dieną padovanoja brahmanui puodą, skėtį ar batus, būtinai keliauja į dangaus planetas. Tiesą sakant, tas, kuris tiesiog klausosi apie šios dienos šlovę, taip pat pasiekia Aukščiausiojo Viešpaties, Šri Višnu, transcendentinę buveinę. Kas atlieka Šraddhos Ceremoniją protėviams jaunaties dieną, vadinamą amavasja, ypač jei ji įvyksta saulės užtemimo metu, neabejotinai gauna didžiulę naudą, tačiau tą patį nuopelną pasiekia tas, kuris tiesiog girdi šį šventą pasakojimą – toks galings ir toks brangus Viešpačiui yra šis Ekadašis.

Reikia tinkamai išsivalyti dantis ir nevalgant bei negeriant laikytis šio Ekadašio, siekiant patenkinti Aukščiausiajį Viešpatį Kešavą. Kitą dieną po Ekadašio reikia garbinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį Trivikramos pavidalu, paaukojant Jam vandens, gėlių, smilkalų ir ryškiai degančią lempą. Tada bhaktas turėtų melstis iš širdies: „O dievų Dieve, o visų išvaduotojau, o Hrišikeša, jausmų valdove, maloniai suteik man išlaisvinimo dovaną, nors aš negaliu tau pasiūlyti nieko didesnio už šį kuklų vandens pripildytą puodą.’ Tada bhaktas turėtų paaukoti vandens puodą brahmanui.

O, Bhimasena, po šio Ekadašio pasninko ir pagal savo sugebėjimus paaukojus rekomenduojamus daiktus, bhaktas turėtų pamaitinti brahmanus, o po to tyliai pagerbti prasadą.”

Šrila Vjasadeva baigė: „Labai raginu jus pasninkauti per šį palankų, apvalantį, nuodėmes ryjantį Dvadašį taip, kaip aš nurodžiau. Taip būsite visiškai išlaisvinti iš visų nuodėmių ir pasieksite aukščiausią buveinę.”

Taip baigiasi pasakojimas apie Džještha-šukla Ekadašio arba Bhimaseni-nirdžala Ekadašio šlovę iš „Brahma-vaivarta Puranos”.

Ekadašio pasninką nutraukite k. d. 04:42 – 10:32.