Šventasis karalius Judhišthira Maharadža paklausė: „O Kešava, kaip vadinasi tas Ekadašis, kuris įvyksta Ašados mėnesį (birželis – liepa) dylant mėnuliui? Kas yra garbintina šios palankios dienos Dievybė ir koks yra procesas? Viešpats Šri Krišna atsakė: „O, šios Žemės planetos prižiūrėtojau, Aš su malonumu papasakosiu tau nuostabų istorinį įvykį, kurį Viešpats Brahma kadaise papasakojo savo sūnui Naradai Muniui.

Vieną dieną Narada Munis paklausė savo tėvo, kaip ir tu dabar paklausei Manęs: „Kaip vadinasi Ekadašis, kuris ateina per šviesiąją Ašados mėnesio dalį? Pasakykite man, kaip turėčiau laikytis šio Ekadašio ir taip patenkinti Aukščiausiajį Viešpatį, Šri Višnu.“

Viešpats Brahma atsakė: „O didis šventasis oratoriau, o geriausias iš visų išminčių, o tyriausias Viešpaties Višnu bhakta, tavo klausimas, kaip įprasta, naudingas visai žmonijai. Šiame ar bet kuriame kitame pasaulyje nėra nieko geresnio už Ekadašį, Viešpaties Šri Hari dieną. Jis panaikina net baisiausias nuodėmes, jei tinkamai jo laikomasi. Dėl šios priežasties aš tau papasakosiu apie Ašadha-šukla Ekadašį.

Pasninkas šio Ekadašio metu išvalo visas nuodėmes ir išpildo visus troškimus. Todėl tas, kuris nepaiso šios šventos pasninko dienos, yra puikus kandidatas patekti į pragarą. Ašadha-šukla Ekadašis taip pat žinomas kaip Padma Ekadašis. Šią dieną reikia pasninkauti vien tam, kad patenkintum Aukščiausiajį Viešpatį Hrišikešą, jausmų valdovą. Atidžiai klausyk, o Narada, kaip aš tau papasakosiu apie šventraščiuose aprašytą nuostabų istorinį įvykį, susijusį su šiuo Ekadašiu. Vien tik šio pasakojimo klausymasis sunaikina visas nuodėmes ir visas kliūtis kelyje į dvasinį tobulumą.

O, sūnau, kažkada Surja Vamšoje (Saulės dinastijoje) buvo šventasis karalius, kurio vardas buvo Mandhata. Jis visada pasisakė už tiesą, todėl buvo paskirtas imperatoriumi. Jis rūpinosi savo pavaldiniais taip, tarsi jie būtų jo paties šeimos nariai ir vaikai. Dėl jo pamaldumo ir didelio religingumo visoje jo karalystėje nebuvo nei maro, nei sausros, nei jokios ligos. Visi jo pavaldiniai ne tik neturėjo jokių bėdų, bet ir buvo labai turtingi. Paties karaliaus ižde nebuvo jokių neteisėtai gautų pinigų, todėl jis laimingai valdė daugelį metų.

Tačiau kartą dėl kažkokios nuodėmės jo karalystėje trejus metus tvyrojo sausra. Pavaldinius taip pat kankino badas. Dėl grūdų trūkumo jie negalėjo atlikti nustatytų Vedų aukų, aukoti gritos (ghi) savo protėviams ir pusdieviams, užsiimti ritualiniu garbinimu ar net studijuoti Vedų šventraščių. Galiausiai jie visi gausiai susirinko pas savo mylimą karalių ir kreipėsi į jį taip: „O karaliau, tu visada rūpiniesi mūsų gerove, todėl dabar nuolankiai prašome tavo pagalbos. Visiems ir viskam šiame pasaulyje reikia vandens. Be vandens beveik viskas tampa nenaudinga arba miršta. Vedos vandenį vadina nara, o kadangi Aukščiausiasis Dievo Asmuo miega ant vandens, kitas jo vardas yra Narajana. Dievas Pats įsikuria ant vandens ir ten ilsisi.

Sakoma, kad be vandens negali egzistuoti trys dalykai: perlai, žmonės ir miltai. Esminė perlo savybė yra jo blizgesys, ją jis įgauna dėl vandens. Žmogaus esmė yra jo sėkla, kurios pagrindinė sudedamoji dalis yra vanduo. Taip pat be vandens iš miltų negalima pagaminti tešlos, kurią būtų galima iškepti kaip duoną, pasiūlyti ir valgyti. Kartais vanduo vadinamas jala-narajana, Aukščiausiuoju Viešpačiu šios gyvybę palaikančios medžiagos – vandens – pavidalu.

Savo pavidalu kaip debesys, Aukščiausiasis Viešpats yra visame danguje ir lieja lietų, kurie leidžia augti grūdams, palaikantiems kiekvieną gyvą būtybę. O karaliau, dėl didžiulės sausros labai trūksta vertingų grūdų, todėl mes visi nelaimingi, o gyventojų skaičius mažėja, nes žmonės miršta arba palieka jūsų karalystę. O geriausias valdove žemėje, prašau, išspręsk šią problemą ir grąžink mus į taiką ir klestėjimą.“

Karalius atsakė: „Tu kalbi tiesą, nes grūdai yra kaip Brahmanas, Absoliuti Tiesa, kuri gyvena tuose grūduose ir taip palaiko visas būtybes. Iš tiesų, grūdai palaiko viso pasaulio gyvybę. Kodėl dabar mūsų karalystėje siaubinga sausra? Šventraščiuose ši tema labai nuodugniai aptariama. Jei karalius (ar šalies vadovas) yra nereligingas, kenčia ir jis, ir jo pavaldiniai. Ilgai mąsčiau, kokia gali būti mūsų problemos priežastis, tačiau kiek besigilinu į savo praeitį ir dabartinį charakterį, galiu nuoširdžiai pasakyti, kad nuodėmės nerandu. Vis dėlto, visų pavaldinių labui, pasistengsiu ištaisyti situaciją.“

Taip galvodamas karalius Mandhata surinko savo kariuomenę ir palydą, nusilenkė man ir išėjo į mišką. Jis klajojo per ašramus ieškodamas didžių išminčių ir teiraudamasis, kaip išspręsti krizę jo karalystėje. Pagaliau jis aptiko kito mano sūnaus – Angiros Munio – ašramą. Jo švytėjimas sklido visomis kryptimis. Vienumoje sėdintis Angira priminė Brahmą. Karalius Mandhata labai apsidžiaugė pamatęs išaukštintą išminčių, kuris visiškai kontroliavo savo jausmus. Karalius nedelsdamas nulipo nuo žirgo ir pagarbiai nusilenkė prie Angiros Munio lotoso pėdų. Tada karalius suglaudė delnus ir meldė Munio palaiminimo. Ši šventa asmenybė atsilygino palaimindama karalių šventomis mantromis. Tuomet karalius paklausė išminčiaus apie septynių jo karalystės sričių gerovę.

Septynios karaliaus valdžios sritys yra:
1. pats karalius;
2. ministrai;
3. iždas;
4. karinės pajėgos;
5. sąjungininkai;
6. brahmanai;
7. karalystėje atliekamos aukos ir jo globojamų pavaldinių poreikiai.

„Papasakojęs išminčiui, kaip veikia septynios jo valdžios sritys, karalius Mandhata paklausė išminčiaus apie jo paties situaciją ir ar jis laimingas. Tada Angira Munis paklausė karaliaus, kodėl jis leidosi į tokią sunkią kelionę per mišką. Karalius papasakojo apie kančią, su kuria susiduria jo karalystė. Karalius pasakė: „O didysis išminčiau, aš valdau ir palaikau savo karalystę, laikydamasis Vedų nurodymų, todėl nežinau sausros priežasties. Kreipiausi į tave pagalbos, norėdamas išspręsti šią mįslę. Prašau, padėk man išvaduoti savo pavaldinius nuo kančios.“

Angira Rišis atsakė karaliui: „Dabartinis amžius, Satja juga, yra geriausias iš visų amžių, nes šiame amžiuje Dharma stovi ant visų keturių kojų (tiesa, asketiškumas, gailestingumas ir švara). Šiame amžiuje visi gerbia brahmanus kaip aukščiausius visuomenės narius. Be to, kiekvienas atlieka savo paskirtas pareigas, ir tik du kartus gimę brahmanai gali atlikti Vedų askezes ir apeigas. Nors standartas toks, o liūte tarp karalių, yra vienas šudra (neinicijuotas, neapmokytas žmogus), kuris neteisėtai atlieka askezės ir atgailos apeigas jūsų karalystėje. Štai kodėl jūsų žemėje nelyja. Todėl turėtumėte nubausti šį darbininką mirtimi, nes taip pašalinsite jo veiksmų sukeltą taršą ir sugrąžinsite ramybę savo pavaldiniams.“

Tada karalius suabejojo: „Kaip aš galiu nužudyti neįžeidų askezių ir aukų vykdytoją? Prašau, duok man kokį nors dvasinį sprendimą.“ Tada didysis išminčius Angira Munis tarė: „O karaliau, tu turėtum laikytis pasninko per Ekadašį, kuris įvyksta Ašados mėnesį dylant mėnuliui. Ši palanki diena pavadinta Padma Ekadašis ir dėl jo įtakos gausūs lietūs, taigi ir grūdai bei kiti maisto produktai tikrai sugrįš į jūsų karalystę. Šis Ekadašis dovanoja tobulumą ištikimai jo besilaikantiems, pašalina visus blogus elementus ir sunaikina visas kliūtis kelyje į tobulumą. O karaliau, tu, tavo artimieji ir pavaldiniai turėtumėte laikytis šio šventojo Ekadašio pasninko. Tada viskas jūsų karalystėje neabejotinai grįš į įprastas vėžes.“

Išgirdęs šiuos žodžius, karalius nusilenkė ir grįžo į savo rūmus. Kai atėjo Padma Ekadašio diena, karalius Mandhata subūrė visus brahmanus, kšatrijus, vaišius ir šudras savo karalystėje ir nurodė jiems griežtai laikytis šios svarbios pasninko dienos. Po to, kai jie tai padarė, pasipylė lietus, kaip išminčius ir numatė, ir laikui bėgant karalystė sulaukė gausaus javų derliaus. Aukščiausiojo Viešpaties Hrišikešos, juslių valdovo, malone visi karaliaus Mandhatos pavaldiniai tapo nepaprastai laimingi ir klestėjo.

Todėl, o Narada, kiekvienas turėtų labai griežtai laikytis šio Ekadašio pasninko, nes jis ištikimam bhaktui suteikia visokeriopą laimę ir galutinį išsivadavimą. Viešpats Šri Krišna padarė išvadą: „Mano brangusis Judhišthira, Padma Ekadašis yra toks galingas, kad tas, kuris tiesiog skaito ar klausosi apie jo šlovę, visiškai išsilaisvina nuo nuodėmių. O Pandava, tas, kuris nori mane patenkinti, turėtų griežtai laikytis šio Ekadašio, kuris taip pat žinomas kaip Deva-sajani Ekadašis. Deva-sajani arba Višnu-sajani nurodo dieną, kai Viešpats Višnu eina miegoti su visais devais (pusdieviais). Sakoma, kad po šios dienos negalima atlikti jokių naujų palankių ceremonijų iki Devotani Ekadašio (Haribodhini (Probodhini) Devothani (Uthana) Ekadašio), kuris vyksta Kartikos mėnesį (spalio – lapkričio mėn.), nes miegantys devai (pusdieviai) negali būti pakviesti į aukojimo areną ir dėl to, kad Saulė keliauja pietine kryptimi ( Dakšinajanam).“ Viešpats Šri Krišna tęsė: „O liūte tarp karalių, Judhišthira Maharadža, kas nori išsivaduoti, turėtų reguliariai laikytis pasninko per šį Ekadašį, kuris taip pat yra diena, kai prasideda Čaturmasjos pasninkas.“

Taip baigiasi pasakojimas apie Ašadha-šukla Ekadašį – dar žinomą kaip Padma Ekadašis arba Deva-sajani Ekadašis – šlovę iš „Bhavišja-utara Puranos“.