BEGIN:VCALENDAR
VERSION:2.0
PRODID:-//Naujoji Gokula - ECPv6.6.4//NONSGML v1.0//EN
CALSCALE:GREGORIAN
METHOD:PUBLISH
X-ORIGINAL-URL:https://www.gokula.lt
X-WR-CALDESC:Naujoji Gokula renginiai
REFRESH-INTERVAL;VALUE=DURATION:PT1H
X-Robots-Tag:noindex
X-PUBLISHED-TTL:PT1H
BEGIN:VTIMEZONE
TZID:Europe/Helsinki
BEGIN:DAYLIGHT
TZOFFSETFROM:+0200
TZOFFSETTO:+0300
TZNAME:EEST
DTSTART:20270328T010000
END:DAYLIGHT
BEGIN:STANDARD
TZOFFSETFROM:+0300
TZOFFSETTO:+0200
TZNAME:EET
DTSTART:20271031T010000
END:STANDARD
END:VTIMEZONE
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20270319
DTEND;VALUE=DATE:20270320
DTSTAMP:20261111T213754
CREATED:20260727T123943Z
LAST-MODIFIED:20260727T123943Z
UID:3532-1805414400-1805500799@www.gokula.lt
SUMMARY:Amalaki-vrata Ekadašis
DESCRIPTION:Kartą karalius Mandhata pasakė Vasišthai Muniui: „O didis išminčiau\, būk man gailestingas ir papasakok apie šventą pasninką\, kuris suteiks man amžinos naudos“.\nVasištha Munis atsakė: „O karaliau\, maloniai klausyk\, kaip papasakosiu tau apie geriausią iš pasninko dienų – Amalaki Ekadašį. Tas\, kuris ištikimai laikosi pasninko per šį Ekadašį\, įgyja milžiniškus turtus\, išsilaisvina nuo visų rūšių nuodėmių padarinių ir išsivaduoja. Pasninkas per šį Ekadašį apvalo labiau nei tūkstančio karvių paaukojimas tyram brahmanui. Taigi\, prašau\, įdėmiai klausykis mano pasakojimo apie medžiotoją\, kuris\, nors ir kasdien žudydamas nekaltus gyvūnus pragyvenimui\, pasiekė išsivadavimą laikydamasis Amalaki Ekadašio pasninko pagal nustatytas garbinimo taisykles.“ \nVaidišos karalystė \n„Kažkada buvo karalystė\, vadinta Vaidiša\, kur visi brahmanai\, kšatrijai\, vaišijos ir šudros vienodai pasižymėjo didele kūniška jėga\, puikiu intelektu ir Vedų išmanymu. O liūte tarp karalių\, visoje karalystėje skambėjo Vedų himnai\, nė vienas žmogus nebuvo ateistas ar nusidėjelis. Šios karalystės valdovas buvo karalius Pašabinduka\, Somos (mėnulio) dinastijos narys. Jis taip pat buvo žinomas kaip Čitraratha ir buvo labai religingas ir teisingas. Sakoma\, kad karaliaus Čitrarathos jėga prilygo dešimčiai tūkstančių dramblių\, jis buvo labai turtingas ir puikiai žinojo visas šešias Vedų žinių atšakas. \nMaharadžos Čitrarathos valdymo metu jo karalystėje nė vienas žmogus nebandė vykdyti svetimos dharmos (pareigos); kiekvienas brahmanas\, kšatrijas\, vaišijas ir šudra gyveno tobulai pagal savo dharmą. Visoje žemėje nebuvo matyti nei vieno šykštuolio ar vargšo\, niekada nebuvo sausros ar potvynio. Iš tiesų\, karalystėje net nebuvo ligų ir visi džiaugėsi gera sveikata. Žmonės su meile ir atsidavimu tarnavo Aukščiausiajam Dievo Asmeniui Viešpačiui Višnu. Taip ir karalius\, kuris taip pat ypatingai tarnavo Viešpačiui Šivai. Be to\, du kartus per mėnesį visi pasninkavo per Ekadašį. Taip\, o geriausias iš  karalių\, Vaidišos piliečiai daug metų gyveno labai laimingi ir klestėdami. Atsisakę visų materialistinės religijos atmainų\, jie visiškai atidavė save meilės tarnystei Aukščiausiajam Viešpačiui Hari.“ \nAmalaki Ekadašio laikymasis \n„Kartą\, Phalgunos mėnesį (vasaris–kovas)\, atėjo laikas šventojo Amalaki Ekadašio\, sujungto su Dvadašiu\, pasninkui. Karalius Čitraratha suprato\, kad būtent šis pasninkas duos ypač daug naudos\, todėl jis ir visi Vaidišos piliečiai labai griežtai laikėsi šio šventojo Ekadašio\, atidžiai sekdami visomis taisyklėmis ir nuostatomis.“ \n„Išsimaudęs upėje\, karalius su visais savo pavaldiniais nuėjo į Viešpaties Višnu šventyklą\, kur augo Amalaki medis. Pirmiausia karalius ir jo pagrindiniai šminčiai paaukojo medžiui vandens pilną puodą\, taip pat puikaus baldakimo\, batų\, aukso\, deimantų\, rubinų\, perlų\, safyrų ir kvapnių smilkalų. Tada jie garbino Viešpatį Parašuramą tokiomis maldomis: „O Viešpatie Parašurama\, o Renukos sūnau\, o visus patenkinantis\, o pasaulių išvaduotojau\, maloningai ateik po šiuo šventu Amalaki medžiu ir priimk mūsų nuolankius nusilenkimus“. Tuomet jie pradėjo melstis Amalaki medžiui: „O Amalaki\, Viešpaties Brahmos palikuoni\, tu gali sunaikinti visas nuodėmingas reakcijas. Prašau\, priimk mūsų pagarbius nusilenkimus ir šias nuolankias dovanas. O Amalaki\, tu iš tikrųjų esi Brahmano pavidalas ir kadaise tave garbino pats Viešpats Ramačandra. Taigi\, kas eina aplink tave\, tuoj pat išsilaisvina iš visų savo nuodėmių.“ \n„Išsakęs šias puikias maldas\, karalius Čitraratha ir jo pavaldiniai nemiegojo visą naktį\, meldėsi ir atliko garbinimą pagal šventojo Ekadašio pasninko taisykles. Būtent šiuo palankiu pasninko ir maldos metu į susirinkusius kreipėsi labai nuodėmingas žmogus\, kuris išlaikė save ir savo šeimą žudydamas gyvūnus. Nuovargio ir nuodėmės prislėgtas medžiotojas pamatė\, kaip karalius ir Vaidišos piliečiai laikėsi Amalaki Ekadašio\, visą naktį būdraudami\, pasninkaudami ir garbindami Viešpatį Višnu gražioje miško aplinkoje\, kurią puikiai apšvietė daugybė lempų. Medžiotojas pasislėpė netoliese\, stebėdamasis\, kokie nepaprasti dalykai vyksta prieš jo akis. \nLaimingas medžiotojas \n„Kas čia vyksta?“ – pagalvojo jis. Tai\, ką jis pamatė tame gražiame miške po šventu Amalaki medžiu\, buvo Viešpaties Damodaros Dievybė\, garbinama ant vandens puodo asanos. Jis taip pat išgirdo\, kaip bhaktai giedojo šventas giesmes\, apibūdinančias Viešpaties Krišnos transcendentinius pavidalus ir žaidimus. Pamiršęs save\, šis atkakliai nuodėmingas nekaltų paukščių ir gyvūnų žudikas visą naktį praleido su didžia nuostaba stebėdamas\, kaip švenčiamas Ekadašis ir šlovinamas Viešpats. \nNetrukus po saulėtekio karalius ir jo karališkoji palyda\, įskaitant patarėjus teisiniais klausimais ir visus kitus piliečius\, užbaigė Ekadašio šventimą ir grįžo į Vaidišos miestą. Medžiotojas grįžo į savo trobelę ir laimingas papusryčiavo. Atėjus laikui medžiotojas mirė\, tačiau nuopelnai\, kuriuos jis įgijo pasninkaudamas per Amalaki Ekadašį\, klausydamasis\, kaip šlovinamas Aukščiausiasis Dievo Asmuo\, bei nemiegodamas visą naktį\, leido jam atgimti didžiu karaliumi apdovanotu daugybe vežimų\, dramblių\, arklių ir kareivių. Jo vardas buvo Vasuratha\, karaliaus Vidurathos sūnus\, ir jis valdė Džajanti karalystę. \nKaralius Vasuratha \n„Karalius Vasuratha buvo stiprus ir bebaimis\, švytintis kaip Saulė ir gražus kaip Mėnulis. Savo jėga jis priminė Šri Višnu\, o atlaidumu – pačią Žemę. Šis didžiai labdaringas ir visad sąžiningas karalius Vasuratha be perstojo su meile atsidavęs tarnavo Aukščiausiajam Viešpačiui Šri Višnu. Todėl jis labai gerai išmanė Vedų žinias. Visada aktyviai įsitraukęs į valstybės reikalus\, jis su malonumu nepriekaištingai rūpinosi savo pavaldiniais\, tarsi jie būtų jo paties vaikai. Jis nemėgo\, kai kas nors puikuodavosi\, ir tik pajutęs pasididžiavimą\, iškart jį sutriuškindavo. Jis aukojo įvairias aukas ir visada rūpinosi\, kad jo karalystės vargstantieji gautų pakankamai labdaros. \nVieną dieną medžiodamas džiunglėse karalius Vasuratha nuklydo nuo pėsčiųjų tako ir pasiklydo. Kurį laiką klajojęs ir galiausiai pavargęs\, jis sustojo po medžiu ir\, pasidėjęs galvą ant rankų vietoj pagalvės\, užmigo. Jam bemiegant jį aptiko keli barbarai ir\, prisiminę savo priešiškumą karaliui nuo senų laikų\, pradėjo tarpusavyje aptarinėti įvairius būdus\, kaip jį nužudyti. „Todėl\, kad jis nužudė mūsų tėvus\, motinas\, svainius\, anūkus\, sūnėnus ir dėdes\, mes esame priversti be tikslo klaidžioti miške kaip gauja bepročių.“ \nDidysis išgelbėjimas \nTaip tarę\, jie ruošėsi nužudyti karalių Vasurathą įvairiais ginklais\, tokiais kaip ietys\, kardai\, strėlės ir mistines virves. Tačiau nė vienas iš šių mirtinų ginklų negalėjo net paliesti miegančio karaliaus ir netrukus necivilizuoti šunimis mintantys gentainiai išsigando. Jų baimė išsekino jų jėgas ir neilgai trukus jie prarado savo menką intelektą ir beveik prarado sąmonę iš sumišimo ir silpnumo. Staiga iš karaliaus kūno išniro graži moteris\, sugluminusi aborigenus. Pasidabinusi daugybe dailių papuošalų\, nuostabiai kvapėdama\, ant kaklo užsikabinusi gražiausią girliandą\, nuožmaus pykčio perkreiptais antakiais ir liepsnojančiomis ugningo raudonumo akimis\, ji atrodė tarsi pati mirtis. Savo liepsnojančiu čakros disku ji greitai nužudė visus genčių medžiotojus\, kurie bandė nužudyti miegantį karalių. \nKaip tik tada karalius pabudo ir\, pamatęs visus aplink jį gulinčius mirusius barbarus\, apstulbo. Jis susimąstė: „Visi šie žmonės – didūs mano priešai! Kas juos taip žiauriai nužudė? Kas yra mano didysis geradaris?“ Tą akimirką jis išgirdo balsą iš dangaus: „Tu paklausei\, kas tau padėjo. Na\, o kas tas žmogus\, kuris vienas gali padėti visiems kenčiantiems? Jis ne kas kitas kaip Šri Kešava\, Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tas\, kuris gelbsti visus\, kurie prašo Jo prieglobsčio be jokių savanaudiškų paskatų.“ \n„Išgirdus šiuos žodžius\, karalių Vasurathą apėmė stiprus meilės Dievo Asmenybei Šri Kešavai (Krišnai) jausmas. Jis grįžo į savo sostinę ir be jokių sunkumų valdė savo karalystę tarsi Viešpats Indra (dangiškosios karalystės karalius).“ \nIšvada \n„Todėl\, o karaliau Mandhata“\, – baigė garbingasis Vasištha Munis\, – „kiekvienas\, kuris laikysis šio šventojo Amalaki Ekadašio\, neabejotinai pasieks aukščiausią Viešpaties Višnu buveinę. Tokių didžių religinių nuopelnų susilaukia besilaikantis šio švenčiausio pasninko.“ \nTaip baigiasi pasakojimas apie Phalguna-šukla Ekadašio arba Amalaki Ekadašio šlovę iš „Brahmanda Puranos“.
URL:https://www.gokula.lt/renginys/amalaki-vrata-ekadasis-6/
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2022/04/apara-ekadashi.jpg
END:VEVENT
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20270319
DTEND;VALUE=DATE:20270320
DTSTAMP:20261111T213754
CREATED:20260727T123551Z
LAST-MODIFIED:20260727T123645Z
UID:3530-1805414400-1805500799@www.gokula.lt
SUMMARY:Vidžaja Ekadašis
DESCRIPTION:Judhišthira Maharadža pasakė: „O Viešpatie Šri Krišna\, o šlovingas Vasudevos sūnau\, prašau\, būk man gailestingas ir apibūdink Ekadašį\, kuris įvyksta Phalgunos mėnesį dylant mėnuliui (vasaris-kovas)“.\nViešpats Šri Krišna atsakė: „O Judhišthira\, o karalių karaliau\, mielai papasakosiu tau apie šį puikų pasninką\, žinomą kaip Vidžaja Ekadašis. Kas jo laikysis\, tikrai pasieks sėkmės šiame ir kitame gyvenime. Visos nuodėmės to\, kuris pasninkauja per šį Ekadašį ir klausosi apie didingą jo šlovę\, yra panaikinamos. \n„Narada Munis kartą ant lotoso žiedo sėdinčio Viešpaties Brahmos paklausė apie Vidžaja Ekadašį. Šri Narada tarė: „O geriausias iš visų pusdievių\, maloniai pasakyki man\, kokius nuopelnus gali pasiekti pareigingai besilaikantis Vidžaja Ekadašio.“ Tada didis Narados tėvas atsakė: „Mano brangus sūnau\, ši diena\, per kurią pasninkaujama nuo senų laikų\, yra tyra ir panaikina visas nuodėmes. Niekada iki šiol to niekam neatskleidžiau\, bet tu be jokios abejonės gali suprasti\, kad šis Ekadašis dovanoja būtent tai\, kas nurodyta jo pavadinime… („Vidžaja“ reiškia „pergalė“). \n„Kai Viešpats Rama keturiolikai metų buvo ištremtas į mišką\, jis\, deivė Sita ir Jo dieviškasis brolis Lakšmanas elgetavo Pančavatyje. Motiną Sitą tada pagrobė demonas Ravana\, o Viešpats Rama\, regis\, sumišo tarsi paprastas žmogus nelaimėje. Ieškodamas savo mylimos sugyventinės\, pakeliui Viešpats rado mirštantį Džataju ir po to nužudė savo priešą Kabandhą. Didis atsidavęs grifas Džatajus\, pasakęs Ramai\, kaip Ravana pagrobė Jo brangiąją Sitą\, grįžo į Vaikunthą. \nVėliau Viešpats Rama susidraugavo su Sugriva\, beždžionių karaliumi. Kartu jie subūrė didžiulę beždžionių ir lokių armiją ir išsiuntė tarną Hanumanadžį į Šri Lanką. Ten\, Ašokos giraitės sode\, Hanumanas rado Džanaki (Šrimati Sitą devi). Jis perdavė jai Viešpaties Ramos žinią ir parodė žiedą\, įrodantį\, kad jis buvo paprašytas atlikti šią svarbią tarnystę Aukščiausiajam Viešpačiui Šri Ramai. Padedamas Sugrivos\, Viešpats Rama patraukė link Šri Lankos. Su beždžionių armija atvykęs prie vandenyno kranto Jis pamatė\, kad vandenys neįprastai gilūs ir grėsmingi. Taigi pasakė Lakšmanai: „O\, Sumitros sūnau\, kaip galime užsidirbti pakankamai dorybingų nuopelnų\, kad galėtume perplaukti šį didžiulį vandenyną\, neaprėpiamą Varunadevos buveinę? Nematau jokio paprasto būdo kirsti jį \, nes čia knibždėte knibžda ryklių ir kitų žiaurių vandens gyvūnų.“ \nLakšmana atsakė: „O geriausias iš visų būtybių\, o visų devų pirmtake\, o pirmykšte asmenybe\, didysis išminčius Bakad Albhja gyvena saloje vos už keturių mylių nuo čia. O Raghava\, jis matė\, kaip atėjo ir išėjo daugybė Brahmų. Toks jis senas ir išmintingas. Eikime pas jį\, gaukime jo daršaną (susitikimą) ir paklauskime\, kaip galime saugiai pasiekti savo tikslą.“ \nTaigi\, Rama ir Lakšmana nuėjo į kuklų neprilygstamojo Bakad Albhjos Munio Ašramą. Priėję prie jo\, abu Viešpačiai pagarbiai nusilenkė jam\, tarsi jis būtų antrasis Višnu. Tačiau Bakad Albhja iš karto suprato\, kad Šri Rama iš tikrųjų buvo Aukščiausiasis Dievo Asmuo\, kuris\, turėdamas savų užmanymų\, pasirodė Žemėje ir veikė kaip žmogus. „Rama\,“ – tarė Bakad Albhja\, – „O geriausias iš žmonių\, kodėl atėjai į mano kuklią buveinę?“ Viešpats atsakė: „O didis dukart gimęs brahmane\, aš atėjau čia prie vandenyno kranto su savo beždžionių ir lokių karių falanga\, norėdamas perplaukti jūrą ir užkariauti Lanką bei Ravanos vadovaujamą demonų būrį. O didžiausias išminčiau\, prašau\, būkite Man gailestingas ir pasakykite Man\, kaip aš galiu kirsti šį didžiulį vandenyną. Štai kodėl šiandien atėjau į jūsų ašramą.“ Išminčius pasakė: „O Viešpatie Šri Rama\, aš Tau papasakosiu apie patį aukščiausią pasninką\, kurio laikydamasis tikrai įveiksi Ravaną ir Tave amžinai lydės šlovė. Dabar būk geras\, dėmesingai klausykis. \nDieną prieš Ekadašį pasiruošk vandens pilną puodą\, pagamintą iš aukso\, sidabro ar net vario. Netgi molis tiks\, jei minėtų metalų gauti nepavyks. Pripildyk puodą švariu vandeniu ir gražiai papuošk mango lapais. Uždenk jį ir padėk prie altoriaus ant septynių grūdų krūvelės (septyni grūdai yra miežiai\, kviečiai\, ryžiai\, kukurūzai\, avinžirniai\, kukani kruopos ir dalas arba žirniai). Ryte išsimaudyk\, papuošk vandens vazoną gėlių girliandomis ir sandalmedžio pasta\, o į puodo dangtį sudėk miežius\, granato vaisių ir kokosą. Tuomet su didele meile ir atsidavimu garbink vandens puodo pavidalo Dievybę ir paaukok Jai smilkalų\, sandalmedžio pastos\, gėlių\, ghi liepsnelę ir lėkštę prabangaus maisto. Tą naktį būdrauk šalia šio šventojo puodo. Ant dangčio\, pripildyto miežių ir kitų produktų\, uždėk auksinę Viešpaties Šri Narajanos murti. Išaušus Ekadašiui\, išsimaudyk ir papuošk vandens puodą kokybiška sandalmedžio pasta ir girliandomis. Tada vėl garbink puodą\, siūlydamas aukščiausios rūšies smilkalus\, ghi ugneles\, sandalmedžio pastą ir sandalmedžio pastoje pamirkytas gėles ir vandens puodui pamaldžiai su atsidavimu pasiūlyk daugybę pagamintų patiekalų\, granatą ir kokosą. Ir vėl būdrauk per naktį. \nKai išauš Dvadašis\, nuneški vandens puodą ant šventos upės ar netgi mažo tvenkinio kranto. O\, karalių Karaliau\, vėl jį tinkamai pagarbinęs\, pasiūlyk jį su visais anksčiau minėtais ingredientais tyraširdžiui brahmanui\, Vedų mokslų žinovui. Jei Tu ir Tavo kariuomenės vadai taip laikysitės Vidžaja Ekadašio\, pergalė jus be abejonės lydės iš visų pusių.“ \nViešpats Šri Ramačandra Bhagavanas\, Aukščiausiasis Dievo Asmuo\, padarė taip\, kaip nurodė Bakad Albhja Munis\, ir taip Jis nugalėjo visas demoniškas jėgas. Panašiai kiekvieną\, kuris taip laikysis Vidžaja Ekadašio\, visada lydės sėkmė šiame mirtingajame pasaulyje\, o palikus jį toks žmogus amžinai gyvens Dievo Karalystėje\, žinomoje kaip Vaikuntha\, kur nėra jokio nerimo. \nO\, Narada\, mano sūnau\, iš šios istorijos tu supranti\, kodėl reikia tinkamai pasninkauti per šį Ekadašį\, griežtai laikantis taisyklių ir nuostatų. Šis pasninkas yra pakankamai galingas\, kad išnaikintų visas\, net ir pačias bjauriausias\, nuodėmingas reakcijas. \nViešpats Šri Krišna padarė išvadą: „O\, Judhišthira\, kiekvienas\, kuris skaito ar girdi šią istoriją\, gaus tokius pačius nuopelnus\, kokius senais laikais atnešdavo žirgo aukojimas.“ \nTaip baigiasi pasakojimas apie Phalguna-krišna arba Vidžaja Ekadašio šlovę iš „Skanda Puranos“. \nŠios istorijos\, paimtos iš Jo Šventenybės Krišna Balarama Svamio garsiosios knygos „Ekadašis: Viešpaties Hari diena“\, 1986 m. išleistos Bhaktivedantos instituto spaustuvėje\, buvo apibendrintos ir šiek tiek pakeistos\, sutrumpintos arba papildytos.
URL:https://www.gokula.lt/renginys/vidzaja-ekadasis-6/
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2022/02/e630d1a03fdc8dd28e271be73be167b6.jpg
END:VEVENT
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20270322
DTEND;VALUE=DATE:20270323
DTSTAMP:20261111T213754
CREATED:20260727T124215Z
LAST-MODIFIED:20260727T124215Z
UID:3534-1805673600-1805759999@www.gokula.lt
SUMMARY:Šri Gaura Purnima
DESCRIPTION:Žaisdamas Golokoje\, Viešpats Krišna pagalvojo: „Aš Pats pradėsiu šio amžiaus religiją – nama-sankirtaną – švento Viešpaties vardo giedojimą Viešpaties Gaurangos pavidalu. Man atėjus kaip bhaktui\, visas pasaulis šoks ekstazėje ir taip pajaus keturis meilės atsidavimo tarnystės skonius. Aš mokysiu visus atsidavimo tarnystės Pats ją praktikuodamas\, nes ką bedarytų didi asmenybė\, paprasti žmonės tuo seks. Žinoma\, dalinės Mano ekspansijos kiekviename amžiuje gali atkurti religinius principus\, bet tik Aš galiu suteikti meilės atsidavimo tarnystę\, kokia užsiima Vradžos gyventojai.\nBe šios antrinės priežasties\, dėl kurios Viešpats Krišna vėl pasirodė bhaktos pavidalu\, yra dar vienas konfidencialus\, labai asmeninio pobūdžio tikslas. Nors Viešpats Krišna ragavo saldžią meilės esenciją\, žaisdamas santuokinės meilės žaidimus su gopėmis\, Jis negalėjo išpildyti trijų Savo troškimų. \nTodėl pasitraukęs iš šios Žemės\, Viešpats pagalvojo: „Nors Aš esu Absoliuti Tiesa ir visų rasų rezervuaras\, negaliu suprasti Radharani meilės\, kuria Ji visada mane užvaldo\, galybės. Iš tiesų\, Radharani meilė yra Mano mokytojas\, o Aš – jos šokantis mokinys\, nes Jos meilė priverčia mane šokti įvairiausiais naujais būdais. Kad ir kaip stipriai mėgaučiausi ragaudamas meilės Šrimati Radharani skonį\, Ji patirs dešimt milijonų kartų didesnį malonumą. Nėra nieko didingesnio už Radhos meilę\, nes ši persmelkia viską\, ir vis dėlto ji nuolat plečiasi ir neturi jokių puikybės priemaišų. Ir nors nėra nieko tyresnio už Radhos meilę\, ji veikia nesuprantamais ir keistais būdais. \nŠri Radhika yra aukščiausia meilės buveinė\, o Aš esu jos vienintelis objektas. Aš mėgaujuosi šia palaima\, nes\, kaip jos objektas\, turiu tam teisę\, tačiau Radhos patiriamas malonumas yra dešimt milijonų kartų stipresnis nei manasis. Todėl Aš beprotiškai trokštu paragauti tos palaimos\, kurią jaučia šis meilės įsikūnijimas\, nors Pats ir negaliu to padaryti. Galėsiu patirti šį džiaugsmą\, tik Pats tapęs ta meilės buveine.“ \nTai buvo vienas iš troškimų\, vis stipriau įsiliepsnojančių Viešpaties Krišnos širdyje. Tada\, pamatęs Savo grožį\, Viešpats Krišna pradėjo mąstyti taip: „Mano saldumas yra be galo nuostabus. Tik Radhika  gali iš tiesų paragauti Mano saldumo nektaro dėl savo meilės galios\, kuri yra tarsi kiekvieną akimirką skaidrėjantis veidrodis. Nors Mano saldumas beribis ir iš pažiūros neturi erdvės plėstis\, jis nušvinta vis naujesniu grožiu ir taip nuolat varžosi su Radharani meilės veidrodžiu\, nes abu\, nepripažindami pralaimėjimo\, toliau plečiasi. Bhaktai Mano saldumą jaučia tiek\, kiek stipri jų meilė Man. O kai matau to nektaro atsispindintį veidrodyje\, Man taip pat kyla pagunda jo paragauti\, nors ir negaliu to padaryti. Viską apsvarstęs matau\, kad vienintelis būdas Man iš tiesų mėgautis šiuo Savo saldumu yra užimti Srimati Radharani padėtį.“ \nTai buvo antrasis Viešpaties Krišnos troškimas. Trečiąjį Jis išsakė mąstydamas taip: „Visi sako\, kad aš esu visos transcendentinės palaimos rezervuaras\, ir iš tikrųjų visas pasaulis patiria malonumą tik iš Manęs. Kas tada galėtų man suteikti malonumą? Manau\, kad tik tas\, kuris turi šimtą kartų daugiau savybių nei aš Pats\, gali suteikti malonumą Mano protui\, bet tokio žmogaus neįmanoma rasti. \nIr vis dėlto\, nepaisant to\, kad Mano grožis yra nepralenkiamas ir teikia malonumą visiems\, kurie jį suvokia\, Šrimati Radharani žvilgsnis teikia malonumą Mano akims. Nors Mano fleitos virpesiai traukia visus trijuose pasauliuose\, Mano ausys žavisi saldžiais Radharani žodžiais. Nors Mano kūnas suteikia kvapą visai kūrinijai\, Radharani kūno dalių kvapas pavergia Mano protą ir širdį. Nors vien Mano malonumui egzistuoja įvairiausi skoniai\, Mane žavi nektarinės Radharani lūpos. Nors Mano prisilietimas yra vėsesnis nei dešimt milijonų mėnulių\, Mane atgaivina Šrimati Radharani prisilietimas. Taigi\, nepaisant to\, kad esu viso pasaulio laimės šaltinis\, Šri Radhikos grožis ir savybės yra Mano gyvenimas ir siela. \nMano akys tenkinasi žiūrėdamos į Šrimati Radharani\, tačiau kai Ji žiūri į mane\, jos jaučia dar didesnį pasitenkinimą. Vieno į kitą besitrinančių bambuko medžių šnabždesys pavagia Radharani protą\, nes Ji mano\, kad tai Mano fleitos garsas. Kai vėjas neša link Jos Mano kūno kvapą\, Radharani apaksta iš meilės ir bando įskristi į tą vėjo gūsį. Kai Ji paragauja Mano sukramtyto betelio riešuto\, Ji įsilieja į džiaugsmo vandenyną ir pamiršta viską aplinkui. \n\n\n\nTaigi\, net ir turėdamas šimtus burnų\, negaliu nupasakoti malonumo\, kurį Radharani patiria bendraudama su Manimi. Iš tiesų\, Mano laimė nublanksta\, kai matau\, kaip po mūsų žaidimų kartu suspindi Jos veidas. Ekspertai seksologai teigia\, kad mylinčiojo ir mylimojo laimė yra lygi\, bet jie nežino transcendentinės meilės Vrindavane prigimties. Radharani patiriamas neapsakomas malonumas leidžia Man suprasti\, kad manyje slypi kažkoks nesuvokiamas saldumas\, valdantis visą Jos egzistenciją. \nAš visada labai trokštu paragauti džiaugsmo\, kurio iš Manęs semiasi Šrimati Radharani\, tačiau visos Mano pastangos pasiekti tai yra bergždžios. Todėl perimsiu kūnišką Šri Radhikos veido spalvą bei ekstatišką meilės jausmą ir įsikūnysiu Žemėje\, kad išpildyčiau šiuos tris Savo troškimus.“ \nNorėdamas suprasti Radharani meilės šlovę\, nuostabias Savo savybes\, kuriomis\, su meile tarnaudama Jam\, mėgaujasi vienintelė Radharani\, ir laimę\, kurią jaučia paragavusi Jo saldžios meilės\, Aukščiausiasis Viešpats\, Gauranga-Krišna\, nusprendė apsireikšti Jos emocijomis persismelkusiu pavidalu. Visų pirma Viešpats nusiuntė į Žemę garbingus vyresniuosius\, tokius kaip Jo motina ir tėvas\, Šri Šačidevi ir Džaganatha Mišra. Taip pat prie jų prisijungė Madhavendra Puris\, Kešava Bharatis\, Išvara Puris\, Advaita Ačarja\, Šrivasa Pandita\, Thakura Haridasa\, Ačarjaratna ir Vidjanidhis. \nPrieš pasirodant Viešpačiui Šri Gaurangai Mahaprabhu\, visi Navadvipos srityje gyvenę bhaktai rinkdavosi Advaitos Ačarjos namuose. Šiuose susitikimuose Advaita Ačarja pamokslavo remdamasis „Bhagavad-Gita“ ir „Šrimad-Bhagavatam“. Jis smerkė filosofinių spekuliacijų ir karminės veiklos kelius ir tvirtai pabrėžė aukščiausios atsidavimo tarnystės pranašumą. Advaitos Ačarjos namuose bhaktai su didžiuliu malonumu visada kalbėjo apie Krišną\, garbino Krišną ir kartojo Harė Krišna maha-mantrą. \nTačiau Advaitą Ačarją labai skaudino tai\, kad beveik niekas pasaulyje nepraktikuoja Krišnos sąmonės ir visi pasinėrę į materialų juslių tenkinimą. Žinodamas\, kad niekas negali išsivaduoti iš pasikartojančių gimimų ir mirčių ciklo nesusilietęs su atsidavimo tarnyste Viešpačiui\, Advaita Ačarja su užuojauta mąstė\, kaip išvaduoti žmones iš majos gniaužtų. \nAdvaita Ačarja pagalvojo: „Išsivadavimas taps įmanomas visiems žmonėms tik tada\, kai Viešpats Krišna asmeniškai pasirodys ir savo pavyzdžiu skelbs atsidavimo tarnystės kelią. Todėl aš apvalytu protu garbinsiu Viešpatį ir nuolatos su didžiuliu nuolankumu prašysiu Jį apsireikšti. Iš tiesų\, pateisinsiu savo vardą „Advaita“ tik tada\, kai sugebėsiu įtikinti Viešpatį Krišną pradėti sankirtanos (šventų vardų giedojimo\, kuris yra vienintelė šio amžiaus religija) judėjimą. \nKol Advaita Ačarja mąstė\, kaip patenkinti Krišną\, jam į galvą atėjo šis posmas: „Šri Krišną\, kuris labai myli Savo bhaktus\, paperka tas\, kuris tiesiog pasiūlo Jam Tulasi lapelį ir saujelę vandens“. (Gautamiya-tantra) \nAdvaita Ačarja šio posmo prasmę suprato taip: „Viešpats Krišna negali rasti jokio būdo grąžinti skolą tam\, kas pasiūlo Jam Tulasi lapelį ir vandens. Todėl Viešpats padarė tokią išvadą: „Neturiu nieko\, kas prilygtų Tulasi lapeliui su vandeniu\, todėl grąžinsiu šią skolą Pats pasiaukodamas bhaktui\, kuris siūlo Man tai.“ Po to\, medituodamas į Šri Krišnos lotoso pėdas\, Advaita Ačarja nuolat siūlė Tulasi pumpurus Gangos vandenyje. Taip garbindamas Viešpatį\, Advaita Ačarja garsiai šaukdamas paprašė Krišnos pasirodyti\, ir šis pakartotinis kvietimas patraukė Viešpaties dėmesį ir privertė Jį nusileisti. \nŠri Upendra Mišra\, brahmanas\, kuris anksčiau buvo gopala\, vardu Pardžanja\, Viešpaties Krišnos senelis\, buvo didis bhaktas ir mokslininkas. Vienas iš septynių Upendros sūnų\, Džaganatha Mišra\, persikėlė iš Šrihatos į Gangos krantus prie Nadijos\, o paskui vedė Šrimati Šačidevi\, Nilambaro Chakravarčio (kuris anksčiau buvo Gargamunis) dukrą. \nPrieš pasirodant Šri Gaurangai Mahaprabhu\, Džaganatha Mišra (buvęs Nanda Maharadža) pradėjo aštuonias dukteris Šačidevi (buvusios Jašodos) įsčiose\, tačiau iškart po gimimo jos visos mirė. Sielvartaudamas dėl vienas po kito mirusių vaikų\, Džaganatha Mišra garbino Viešpatį Višnu ir prašė padovanoti jam sūnų. Galiausiai Šačimata pagimdė berniuką vardu Višvarūpa\, kuris buvo Viešpaties Baladevos įsikūnijimas. Abu tėvai buvo labai patenkinti ir ėmė su dar didesniu atsidavimu tarnauti Viešpaties Govindos lotoso pėdoms\, nes suprato\, kad gali būti laimingi tik Jo malone. \nTada\, 1406 m.\, Šakos laikotarpiu\, Maghos mėnesį (1486 m. vasario 18 d.)\, Viešpats Krišna įėjo į Džaganathos Mišros ir Šačidevi kūnus. Tuomet Džaganatha pasakė savo žmonai: „Aš matau daug nuostabių dalykų! Tavo kūnas atrodo švytintis ir\, rodosi\, mūsų namuose gyvena pati sėkmės deivė. Kad ir kur eičiau\, visi mane gerbia ir net neprašydami dovanoja pinigus\, audinius ir grūdus.“ Šačimata atsakė: „Aš taip pat matau danguje vis pasirodančias nuostabias būtybes\, kurios tarsi meldžiasi.“ \nTada Džaganatha Mišra pasakė: „Sapne mačiau\, kaip mano širdyje apsireiškė švytinti Aukščiausiojo Viešpaties buveinė. Iš mano širdies ji pateko į tavo širdį\, todėl galiu suprasti\, kad netrukus gims didi asmenybė.“ \nPo šio pokalbio vyras su žmona jautėsi labai džiugiai ir labai rūpestingai bei dėmesingai tarnavo šeimyninei Šalagrama-šilai. \nTačiau kai Šačimatos nėštumas užsitęsė beveik trylika mėnesių ir vis dar nebuvo jokių gimdymo ženklų\, Džaganatha Mišra labai sunerimo. Tuo metu Nilambara Čakravartis atliko astrologinį skaičiavimą ir išpranašavo\, kad vaikas gims būtent tą mėnesį\, pasinaudodamas palankia akimirka. \nTaip atsitiko\, kad Phalguni purnimos vakarą\, Šakos laikotarpiu\, 1407-aisiais metais (atitinkančiais šiuolaikinius 1486-uosius metus) Navadvipoje pasirodė Šri Čaitanja Mahaprabhu. Tuo metu Rahu svarstė: „Tuoj pasirodys tyras Čaitanjos Mahaprabhu mėnulis\, tad kam reikalingas juodų dėmių pilnas mėnulis?“ Taip galvodamas\, Rahu uždengė pilnatį\, todėl visi induistai nuėjo prie Gangos kranto išsimaudyti ir giedoti vardus „Krišna“ ir „Hari“. Kol induistai taip giedojo šventus Viešpaties vardus\, mahometonai juokaudami juos mėgdžiojo. Tokiu būdu tuo metu\, kai pasirodė Viešpats Čaitanja\, visi giedojo Harė Krišna maha-mantrą. \nVisose kryptyse ir kiekvieno mintyse tvyrojo ramybė ir džiaugsmas. Šantipūre Advaita Ačarja ir Haridasa Thakuras pradėjo labai smagiai giedoti ir šokti\, nors niekas aplink ir negalėjo suprasti\, kodėl jie taip elgiasi. Besijuokdami jie nuėjo prie Gangos\, o Advaita Ačarja tuo metu\, pasinaudojęs Mėnulio užtemimu\, dalijo brahmanams įvairiausią labdarą. Pamatęs\, kaip visas pasaulis džiūgauja\, Haridasa Thakuras labai nustebęs kreipėsi į Advaitą Ačarją: „Tavo šokiai ir labdaros dalijimas man teikia didžiulį malonumą\, todėl suprantu\, kad Tu turi kažkokį labai ypatingą tikslą“. \nNavadvipoje Šrivasa Thakuras ir Ačarjaratna\, kuris taip pat buvo vadinamas Čandrašekhara\, iš karto nuėjo maudytis Gangoje\, o giedodami šventą Viešpaties vardą su dideliu džiaugsmu\, jie taip pat labdarai dalino protinę jėgą. Iš tiesų\, kad ir kur bebūtų\, visi bhaktai šoko\, giedojo ir dovanojo labdarą\, o jų mintys buvo apimtos džiaugsmo. Netgi dangaus planetose visi giedojo ir šoko\, nes pusdieviai taip pat labai troško stebėti transcendentinį Viešpaties pasirodymą. \n(Iš „Šri Čaitanja-čaritamritos“) \n  \n\n\nGaura Purnimos pasninkas tęsiasi iki mėnulio patekėjimo.
URL:https://www.gokula.lt/renginys/sri-gaura-purnima-6/
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2022/02/IMG_8079-vi.jpg
END:VEVENT
END:VCALENDAR