BEGIN:VCALENDAR
VERSION:2.0
PRODID:-//Naujoji Gokula - ECPv6.6.4//NONSGML v1.0//EN
CALSCALE:GREGORIAN
METHOD:PUBLISH
X-WR-CALNAME:Naujoji Gokula
X-ORIGINAL-URL:https://www.gokula.lt
X-WR-CALDESC:Naujoji Gokula renginiai
REFRESH-INTERVAL;VALUE=DURATION:PT1H
X-Robots-Tag:noindex
X-PUBLISHED-TTL:PT1H
BEGIN:VTIMEZONE
TZID:Europe/Helsinki
BEGIN:DAYLIGHT
TZOFFSETFROM:+0200
TZOFFSETTO:+0300
TZNAME:EEST
DTSTART:20260329T010000
END:DAYLIGHT
BEGIN:STANDARD
TZOFFSETFROM:+0300
TZOFFSETTO:+0200
TZNAME:EET
DTSTART:20261025T010000
END:STANDARD
END:VTIMEZONE
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20260303
DTEND;VALUE=DATE:20260304
DTSTAMP:20261111T113600
CREATED:20251122T151036Z
LAST-MODIFIED:20251122T151331Z
UID:3390-1772496000-1772582399@www.gokula.lt
SUMMARY:Šri Gaura Purnima
DESCRIPTION:Žaisdamas Golokoje\, Viešpats Krišna pagalvojo: „Aš Pats pradėsiu šio amžiaus religiją – nama-sankirtaną – švento Viešpaties vardo giedojimą Viešpaties Gaurangos pavidalu. Man atėjus kaip bhaktui\, visas pasaulis šoks ekstazėje ir taip pajaus keturis meilės atsidavimo tarnystės skonius. Aš mokysiu visus atsidavimo tarnystės Pats ją praktikuodamas\, nes ką bedarytų didi asmenybė\, paprasti žmonės tuo seks. Žinoma\, dalinės Mano ekspansijos kiekviename amžiuje gali atkurti religinius principus\, bet tik Aš galiu suteikti meilės atsidavimo tarnystę\, kokia užsiima Vradžos gyventojai.\nBe šios antrinės priežasties\, dėl kurios Viešpats Krišna vėl pasirodė bhaktos pavidalu\, yra dar vienas konfidencialus\, labai asmeninio pobūdžio tikslas. Nors Viešpats Krišna ragavo saldžią meilės esenciją\, žaisdamas santuokinės meilės žaidimus su gopėmis\, Jis negalėjo išpildyti trijų Savo troškimų. \nTodėl pasitraukęs iš šios Žemės\, Viešpats pagalvojo: „Nors Aš esu Absoliuti Tiesa ir visų rasų rezervuaras\, negaliu suprasti Radharani meilės\, kuria Ji visada mane užvaldo\, galybės. Iš tiesų\, Radharani meilė yra Mano mokytojas\, o Aš – jos šokantis mokinys\, nes Jos meilė priverčia mane šokti įvairiausiais naujais būdais. Kad ir kaip stipriai mėgaučiausi ragaudamas meilės Šrimati Radharani skonį\, Ji patirs dešimt milijonų kartų didesnį malonumą. Nėra nieko didingesnio už Radhos meilę\, nes ši persmelkia viską\, ir vis dėlto ji nuolat plečiasi ir neturi jokių puikybės priemaišų. Ir nors nėra nieko tyresnio už Radhos meilę\, ji veikia nesuprantamais ir keistais būdais. \nŠri Radhika yra aukščiausia meilės buveinė\, o Aš esu jos vienintelis objektas. Aš mėgaujuosi šia palaima\, nes\, kaip jos objektas\, turiu tam teisę\, tačiau Radhos patiriamas malonumas yra dešimt milijonų kartų stipresnis nei manasis. Todėl Aš beprotiškai trokštu paragauti tos palaimos\, kurią jaučia šis meilės įsikūnijimas\, nors Pats ir negaliu to padaryti. Galėsiu patirti šį džiaugsmą\, tik Pats tapęs ta meilės buveine.“ \nTai buvo vienas iš troškimų\, vis stipriau įsiliepsnojančių Viešpaties Krišnos širdyje. Tada\, pamatęs Savo grožį\, Viešpats Krišna pradėjo mąstyti taip: „Mano saldumas yra be galo nuostabus. Tik Radhika  gali iš tiesų paragauti Mano saldumo nektaro dėl savo meilės galios\, kuri yra tarsi kiekvieną akimirką skaidrėjantis veidrodis. Nors Mano saldumas beribis ir iš pažiūros neturi erdvės plėstis\, jis nušvinta vis naujesniu grožiu ir taip nuolat varžosi su Radharani meilės veidrodžiu\, nes abu\, nepripažindami pralaimėjimo\, toliau plečiasi. Bhaktai Mano saldumą jaučia tiek\, kiek stipri jų meilė Man. O kai matau to nektaro atsispindintį veidrodyje\, Man taip pat kyla pagunda jo paragauti\, nors ir negaliu to padaryti. Viską apsvarstęs matau\, kad vienintelis būdas Man iš tiesų mėgautis šiuo Savo saldumu yra užimti Srimati Radharani padėtį.“ \nTai buvo antrasis Viešpaties Krišnos troškimas. Trečiąjį Jis išsakė mąstydamas taip: „Visi sako\, kad aš esu visos transcendentinės palaimos rezervuaras\, ir iš tikrųjų visas pasaulis patiria malonumą tik iš Manęs. Kas tada galėtų man suteikti malonumą? Manau\, kad tik tas\, kuris turi šimtą kartų daugiau savybių nei aš Pats\, gali suteikti malonumą Mano protui\, bet tokio žmogaus neįmanoma rasti. \nIr vis dėlto\, nepaisant to\, kad Mano grožis yra nepralenkiamas ir teikia malonumą visiems\, kurie jį suvokia\, Šrimati Radharani žvilgsnis teikia malonumą Mano akims. Nors Mano fleitos virpesiai traukia visus trijuose pasauliuose\, Mano ausys žavisi saldžiais Radharani žodžiais. Nors Mano kūnas suteikia kvapą visai kūrinijai\, Radharani kūno dalių kvapas pavergia Mano protą ir širdį. Nors vien Mano malonumui egzistuoja įvairiausi skoniai\, Mane žavi nektarinės Radharani lūpos. Nors Mano prisilietimas yra vėsesnis nei dešimt milijonų mėnulių\, Mane atgaivina Šrimati Radharani prisilietimas. Taigi\, nepaisant to\, kad esu viso pasaulio laimės šaltinis\, Šri Radhikos grožis ir savybės yra Mano gyvenimas ir siela. \nMano akys tenkinasi žiūrėdamos į Šrimati Radharani\, tačiau kai Ji žiūri į mane\, jos jaučia dar didesnį pasitenkinimą. Vieno į kitą besitrinančių bambuko medžių šnabždesys pavagia Radharani protą\, nes Ji mano\, kad tai Mano fleitos garsas. Kai vėjas neša link Jos Mano kūno kvapą\, Radharani apaksta iš meilės ir bando įskristi į tą vėjo gūsį. Kai Ji paragauja Mano sukramtyto betelio riešuto\, Ji įsilieja į džiaugsmo vandenyną ir pamiršta viską aplinkui. \n\n\n\nTaigi\, net ir turėdamas šimtus burnų\, negaliu nupasakoti malonumo\, kurį Radharani patiria bendraudama su Manimi. Iš tiesų\, Mano laimė nublanksta\, kai matau\, kaip po mūsų žaidimų kartu suspindi Jos veidas. Ekspertai seksologai teigia\, kad mylinčiojo ir mylimojo laimė yra lygi\, bet jie nežino transcendentinės meilės Vrindavane prigimties. Radharani patiriamas neapsakomas malonumas leidžia Man suprasti\, kad manyje slypi kažkoks nesuvokiamas saldumas\, valdantis visą Jos egzistenciją. \nAš visada labai trokštu paragauti džiaugsmo\, kurio iš Manęs semiasi Šrimati Radharani\, tačiau visos Mano pastangos pasiekti tai yra bergždžios. Todėl perimsiu kūnišką Šri Radhikos veido spalvą bei ekstatišką meilės jausmą ir įsikūnysiu Žemėje\, kad išpildyčiau šiuos tris Savo troškimus.“ \nNorėdamas suprasti Radharani meilės šlovę\, nuostabias Savo savybes\, kuriomis\, su meile tarnaudama Jam\, mėgaujasi vienintelė Radharani\, ir laimę\, kurią jaučia paragavusi Jo saldžios meilės\, Aukščiausiasis Viešpats\, Gauranga-Krišna\, nusprendė apsireikšti Jos emocijomis persismelkusiu pavidalu. Visų pirma Viešpats nusiuntė į Žemę garbingus vyresniuosius\, tokius kaip Jo motina ir tėvas\, Šri Šačidevi ir Džaganatha Mišra. Taip pat prie jų prisijungė Madhavendra Puris\, Kešava Bharatis\, Išvara Puris\, Advaita Ačarja\, Šrivasa Pandita\, Thakura Haridasa\, Ačarjaratna ir Vidjanidhis. \nPrieš pasirodant Viešpačiui Šri Gaurangai Mahaprabhu\, visi Navadvipos srityje gyvenę bhaktai rinkdavosi Advaitos Ačarjos namuose. Šiuose susitikimuose Advaita Ačarja pamokslavo remdamasis „Bhagavad-Gita“ ir „Šrimad-Bhagavatam“. Jis smerkė filosofinių spekuliacijų ir karminės veiklos kelius ir tvirtai pabrėžė aukščiausios atsidavimo tarnystės pranašumą. Advaitos Ačarjos namuose bhaktai su didžiuliu malonumu visada kalbėjo apie Krišną\, garbino Krišną ir kartojo Harė Krišna maha-mantrą. \nTačiau Advaitą Ačarją labai skaudino tai\, kad beveik niekas pasaulyje nepraktikuoja Krišnos sąmonės ir visi pasinėrę į materialų juslių tenkinimą. Žinodamas\, kad niekas negali išsivaduoti iš pasikartojančių gimimų ir mirčių ciklo nesusilietęs su atsidavimo tarnyste Viešpačiui\, Advaita Ačarja su užuojauta mąstė\, kaip išvaduoti žmones iš majos gniaužtų. \nAdvaita Ačarja pagalvojo: „Išsivadavimas taps įmanomas visiems žmonėms tik tada\, kai Viešpats Krišna asmeniškai pasirodys ir savo pavyzdžiu skelbs atsidavimo tarnystės kelią. Todėl aš apvalytu protu garbinsiu Viešpatį ir nuolatos su didžiuliu nuolankumu prašysiu Jį apsireikšti. Iš tiesų\, pateisinsiu savo vardą „Advaita“ tik tada\, kai sugebėsiu įtikinti Viešpatį Krišną pradėti sankirtanos (šventų vardų giedojimo\, kuris yra vienintelė šio amžiaus religija) judėjimą. \nKol Advaita Ačarja mąstė\, kaip patenkinti Krišną\, jam į galvą atėjo šis posmas: „Šri Krišną\, kuris labai myli Savo bhaktus\, paperka tas\, kuris tiesiog pasiūlo Jam Tulasi lapelį ir saujelę vandens“. (Gautamiya-tantra) \nAdvaita Ačarja šio posmo prasmę suprato taip: „Viešpats Krišna negali rasti jokio būdo grąžinti skolą tam\, kas pasiūlo Jam Tulasi lapelį ir vandens. Todėl Viešpats padarė tokią išvadą: „Neturiu nieko\, kas prilygtų Tulasi lapeliui su vandeniu\, todėl grąžinsiu šią skolą Pats pasiaukodamas bhaktui\, kuris siūlo Man tai.“ Po to\, medituodamas į Šri Krišnos lotoso pėdas\, Advaita Ačarja nuolat siūlė Tulasi pumpurus Gangos vandenyje. Taip garbindamas Viešpatį\, Advaita Ačarja garsiai šaukdamas paprašė Krišnos pasirodyti\, ir šis pakartotinis kvietimas patraukė Viešpaties dėmesį ir privertė Jį nusileisti. \nŠri Upendra Mišra\, brahmanas\, kuris anksčiau buvo gopala\, vardu Pardžanja\, Viešpaties Krišnos senelis\, buvo didis bhaktas ir mokslininkas. Vienas iš septynių Upendros sūnų\, Džaganatha Mišra\, persikėlė iš Šrihatos į Gangos krantus prie Nadijos\, o paskui vedė Šrimati Šačidevi\, Nilambaro Chakravarčio (kuris anksčiau buvo Gargamunis) dukrą. \nPrieš pasirodant Šri Gaurangai Mahaprabhu\, Džaganatha Mišra (buvęs Nanda Maharadža) pradėjo aštuonias dukteris Šačidevi (buvusios Jašodos) įsčiose\, tačiau iškart po gimimo jos visos mirė. Sielvartaudamas dėl vienas po kito mirusių vaikų\, Džaganatha Mišra garbino Viešpatį Višnu ir prašė padovanoti jam sūnų. Galiausiai Šačimata pagimdė berniuką vardu Višvarūpa\, kuris buvo Viešpaties Baladevos įsikūnijimas. Abu tėvai buvo labai patenkinti ir ėmė su dar didesniu atsidavimu tarnauti Viešpaties Govindos lotoso pėdoms\, nes suprato\, kad gali būti laimingi tik Jo malone. \nTada\, 1406 m.\, Šakos laikotarpiu\, Maghos mėnesį (1486 m. vasario 18 d.)\, Viešpats Krišna įėjo į Džaganathos Mišros ir Šačidevi kūnus. Tuomet Džaganatha pasakė savo žmonai: „Aš matau daug nuostabių dalykų! Tavo kūnas atrodo švytintis ir\, rodosi\, mūsų namuose gyvena pati sėkmės deivė. Kad ir kur eičiau\, visi mane gerbia ir net neprašydami dovanoja pinigus\, audinius ir grūdus.“ Šačimata atsakė: „Aš taip pat matau danguje vis pasirodančias nuostabias būtybes\, kurios tarsi meldžiasi.“ \nTada Džaganatha Mišra pasakė: „Sapne mačiau\, kaip mano širdyje apsireiškė švytinti Aukščiausiojo Viešpaties buveinė. Iš mano širdies ji pateko į tavo širdį\, todėl galiu suprasti\, kad netrukus gims didi asmenybė.“ \nPo šio pokalbio vyras su žmona jautėsi labai džiugiai ir labai rūpestingai bei dėmesingai tarnavo šeimyninei Šalagrama-šilai. \nTačiau kai Šačimatos nėštumas užsitęsė beveik trylika mėnesių ir vis dar nebuvo jokių gimdymo ženklų\, Džaganatha Mišra labai sunerimo. Tuo metu Nilambara Čakravartis atliko astrologinį skaičiavimą ir išpranašavo\, kad vaikas gims būtent tą mėnesį\, pasinaudodamas palankia akimirka. \nTaip atsitiko\, kad Phalguni purnimos vakarą\, Šakos laikotarpiu\, 1407-aisiais metais (atitinkančiais šiuolaikinius 1486-uosius metus) Navadvipoje pasirodė Šri Čaitanja Mahaprabhu. Tuo metu Rahu svarstė: „Tuoj pasirodys tyras Čaitanjos Mahaprabhu mėnulis\, tad kam reikalingas juodų dėmių pilnas mėnulis?“ Taip galvodamas\, Rahu uždengė pilnatį\, todėl visi induistai nuėjo prie Gangos kranto išsimaudyti ir giedoti vardus „Krišna“ ir „Hari“. Kol induistai taip giedojo šventus Viešpaties vardus\, mahometonai juokaudami juos mėgdžiojo. Tokiu būdu tuo metu\, kai pasirodė Viešpats Čaitanja\, visi giedojo Harė Krišna maha-mantrą. \nVisose kryptyse ir kiekvieno mintyse tvyrojo ramybė ir džiaugsmas. Šantipūre Advaita Ačarja ir Haridasa Thakuras pradėjo labai smagiai giedoti ir šokti\, nors niekas aplink ir negalėjo suprasti\, kodėl jie taip elgiasi. Besijuokdami jie nuėjo prie Gangos\, o Advaita Ačarja tuo metu\, pasinaudojęs Mėnulio užtemimu\, dalijo brahmanams įvairiausią labdarą. Pamatęs\, kaip visas pasaulis džiūgauja\, Haridasa Thakuras labai nustebęs kreipėsi į Advaitą Ačarją: „Tavo šokiai ir labdaros dalijimas man teikia didžiulį malonumą\, todėl suprantu\, kad Tu turi kažkokį labai ypatingą tikslą“. \nNavadvipoje Šrivasa Thakuras ir Ačarjaratna\, kuris taip pat buvo vadinamas Čandrašekhara\, iš karto nuėjo maudytis Gangoje\, o giedodami šventą Viešpaties vardą su dideliu džiaugsmu\, jie taip pat labdarai dalino protinę jėgą. Iš tiesų\, kad ir kur bebūtų\, visi bhaktai šoko\, giedojo ir dovanojo labdarą\, o jų mintys buvo apimtos džiaugsmo. Netgi dangaus planetose visi giedojo ir šoko\, nes pusdieviai taip pat labai troško stebėti transcendentinį Viešpaties pasirodymą. \n(Iš „Šri Čaitanja-čaritamritos“) \n  \n\n\nGaura Purnimos pasninkas tęsiasi iki mėnulio patekėjimo.
URL:https://www.gokula.lt/renginys/sri-gaura-purnima-5/
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2022/02/IMG_8079-vi.jpg
END:VEVENT
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20260315
DTEND;VALUE=DATE:20260316
DTSTAMP:20261111T113600
CREATED:20251122T204111Z
LAST-MODIFIED:20251122T204111Z
UID:3392-1773532800-1773619199@www.gokula.lt
SUMMARY:Papamočani Ekadašis
DESCRIPTION:Judhišthira Maharadžas pasakė: „Aukščiausiasis Viešpatie\, aš išgirdau iš Tavęs paaiškinimą apie Amalaki Ekadašį\, kuris būna Phalgunos mėnesį [vasaris–kovas] pinėjant mėnuliui\, o dabar noriu išgirsti apie Ekadašį\, kuris vyksta jaunėjant mėnuliui Čaitros mėnesį [kovo-balandžio mėn.]. Kaip jis vadinamas\, Viešpatie\, ir kokių rezultatų galima susilaukti laikantis jo? \nAukščiausiasis Dievo Asmuo\, Viešpats Šri Krišna\, atsakė: „O geriausias iš karalių\, visų labui aš mielai apibūdinsiu tau šio Ekadašio\, žinomo Papamočani vardu\, šlovę. Istoriją apie šį Ekadašį kartą imperatoriui Mandhatui papasakojo Lomasa Rišis. Karalius Mandhata kreipėsi į rišius: „O didieji išminčiai\, visų žmonių labui pasakykite man\, kaip vadinamas Ekadašis\, kuris vyksta jaunėjant mėnuliui Čaitros mėnesį\, ir paaiškinkite jo laikymosi procesą. Taip pat apibūdinkite naudą\, kurią galima gauti laikantis šio Ekadašio.“ \nLomasa Rišis tarė: „Ekadašis\, kuris vyksta tamsiuoju Kaitros mėnesio laikotarpiu\, pavadintas Papamočani Ekadašiu. Ištikimą Viešpaties bhaktą jis apsaugo nuo vaiduoklių ir demonų įtakos. O liūte tarp žmonių\, šis Ekadašis taip pat apdovanoja aštuoniais gyvenimo tobulumais\, išpildo visus troškimus\, apvalo gyvenimą nuo visų reakcijų už nuodėmes ir daro žmogų tobulai dorybingu. \nDabar paklausykite tikros istorijos apie šį Ekadašį ir Čitrarathą\, Gandharvų [dangiškųjų muzikantų] vadą. Kartą pavasario sezono metu Čitraratha\, lydimas dangiškųjų šokėjų\, įžengė į gražų mišką\, kuriame žydėjo gausybė įvairiausių gėlių. Ten jis su merginomis prisijungė prie kitų Gandharvų ir Kinarų. Ten buvo ir pats Viešpats Indra\, dangaus karalius\, kuriam patiko ten lankytis. Visi jautė\, kad nėra geresnio sodo už šį mišką. Taip pat čia buvo daugybė askezes atliekančių ir atgailaujančių išminčių. Pusdieviai ypač mėgdavo lankytis šiame dangiškame sode Kaitros ir Vaisačos mėnesiais [balandžio–gegužės mėn.]. \nTame miške gyveno didis išminčius\, vardu Medhavis\, ir labai patrauklios šokančios merginos stengdavosi jį suvilioti. Viena gerai žinoma mergina\, Mandžughosa\, sugalvojo daugybę būdų\, kaip suvilioti išaukštintą munį\, tačiau iš didelės pagarbos išminčiui ir bijodama jo galios\, kurią jis pasiekė per ilgus asketizmo metų\, prie jo nesiartino. Ji pasistatė palapinę už dviejų mylių nuo tos vietos\, kur buvo apsistojęs išminčius\, ir grodama tamburinu pradėjo labai linksmai dainuoti. Pats Kupidonas buvo sužavėtas\, pamatęs ir išgirdęs\, kaip gražiai ji groja ir gieda bei užuodęs sandalmedžio pastos\, kuria ji buvo išsitepusi\, kvapą. Jis prisiminė savo nelaimingą patirtį su Viešpačiu Šiva ir nusprendė atkeršyti suviliodamas Medhavį. \nNaudodamas Mandžughosos antakius kaip lanką\, jos žvilgsnį kaip lanko templę\, akis kaip strėles ir krūtis kaip taikinį\, Kupidonas nusitaikė į Medhavį\, kad suviliotų jį išeiti iš transo ir nutraukti įžadus. Kitaip tariant\, Kupidonas panaudojo Mandžughosą kaip savo padėjėją. Kai ji pažvelgė į tą galingą ir patrauklų jauną išminčių\, ją taip pat sujaudino geismas. Ji matė\, kad Medhavis yra labai protingas ir išsilavinęs\, riši švarų baltą Brahmano siūlą\, laiko sanjasio lazdą ir dailiai sėdi Čiavanos Rišio ašrame ir priėjo prie jo. \nMandžughosa pradėjo gundančiai dainuoti\, o maži varpeliai ant diržo ir aplink kulkšnis bei apyrankės ant riešų sukūrė nuostabią muzikinę simfoniją. Išminčius Medhavis buvo sužavėtas. Jis suprato\, kad ši graži jauna moteris trokšta suartėti su juo\, ir tuo metu Kupidonas sustiprino jo potraukį Mandžughosai\, paleisdamas galingus skonio\, lytėjimo\, regos\, kvapo ir garso ginklus. \nMandžughosa pamažu priartėjo prie Medhavio\, jos kūno judesiai ir malonūs žvilgsniai sužavėjo jį. Ji grakščiai padėjo tamburiną ir abiem rankomis apkabino išminčių\, tarsi vijoklis apsivija stiprų medį. Sužavėtas Medhavis nutraukė meditaciją ir nusprendė su pasilinksminti su ja – jo širdies ir proto švara kaipmat išgaravo. Pamiršęs net skirtumą tarp nakties ir dienos\, jis ilgam iškeliavo pramogauti su ja. \nMatydama\, kaip smarkiai susilpnėjo jauno jogo tyrumas\, Mandžughosa nusprendė jį palikti ir grįžti namo. Ji pasakė: „O\, didis išminčiau\, prašau\, leisk man grįžti namo“. \nMedhavis atsakė: „Bet tu ką tik atvykai\, gražuole. Prašau\, pasilik su manimi bent iki rytojaus.“ \nPabijojusi išminčiaus mistinių galių\, Mandžughosa išbuvo su Medhaviu lygiai penkiasdešimt septynerius metus\, devynis mėnesius ir tris dienas\, tačiau jam šis laikas atrodė tarsi akimirka. Ji vėl jo paprašė: „Prašau\, paleisk mane“. \nMedhavis atsakė: „Brangioji\, klausyk manęs. Pasilik su manimi dar vieną naktį\, o rytoj ryte galėsi išvykti. Tiesiog pabūk su manimi\, kol atliksiu rytinę pareigą ir pakartosiu šventąją Gajatri mantrą. Prašau palauk iki tol.“ \n„Mandžughosa vis dar bijojo didžiulės išminčiaus mistinės galios\, bet prisivertė nusišypsoti ir tarė: „Kiek laiko užtruksite\, kol baigsite rytines maldas ir ritualus? Būkite gailestingas ir pagalvokite apie visą tą laiką\, kurį jau praleidote su manimi.“ \nIšminčius apmąstė metus\, praleistus su Mandžughosa\, ir tada su didele nuostaba paklausė: „Kodėl aš su tavimi praleidau daugiau nei penkiasdešimt septynerius metus?!“ Jo akys paraudo ir pradėjo skleisti kibirkštis. Dabar jis Manjughosą laikė įkūnyta mirtimi ir jo dvasinio gyvenimo griovėja. „Tu niekšiška moterie! Visus sunkiai uždirbtus mano askezių rezultatus pavertei pelenais!“ Drebėdamas iš pykčio jis prakeikė Mandžughosą: „O nuodėmingoji\, o kietaširde\, o puolusioji! Tu žinai tik nuodėmę! Tegul tave lydi baisiausios nesėkmės! O niekšiška moterie\, aš prakeikiu tave\, kad taptum piktuoju vaiduokliu pisača! \nIšminčiaus Medhavio prakeikta gražioji Mandžughosa nuolankiai jo maldavo: „Geriausias iš brahmanų\, būk man gailestingas ir atšauk savo prakeikimą! O\, didis išminčiau\, sakoma\, kad bendravimas su tyrais bhaktomis iškart suteikia rezultatus\, bet jų prakeiksmai įsigali tik po septynių dienų. Aš su tavimi išbuvau penkiasdešimt septynerius metus\, o šeimininke\, todėl prašau\, būk man maloningas!“ \nMedhavi Munis atsakė: „O švelnioji\, ką aš galiu padaryti? Tu sunaikinai visas mano askezes. Bet nors ir padarei šį nuodėmingą poelgį\, aš tau pasakysiu\, kaip tu gali būti išlaisvintas iš mano rūstybės. Kaitros mėnesį dylant mėnuliui yra palankus Ekadašis\, kuris pašalina visas žmogaus nuodėmes. Jis vadinamas Papamočani\, o gražuole\, ir kas pasninkauja šią šventą dieną\, visiškai išvaduojamas nuo bet kokios būtinybės gimti kokia nors velniška forma.“ \nIštaręs šiuos žodžius išminčius iš karto išvyko į savo tėvo ašramą. Pamatęs jį įeinantį į šią nuošalią buveinę\, Čjavana Munis pasakė: „O sūnau\, elgdamasis neteisėtai tu iššvaistei savo atgailos ir askezių turtus“. \nMedhavis atsakė: „O tėve\, maloniai parodyk\, kaip galiu atpirkti šią baisią nuodėmę\, kurią padariau artimai bendraudamas su šokėja Mandžughosa?“ \nČjavana Munis atsakė: „Brangus sūnau\, tu turi pasninkauti per Papamočani Ekadašį\, kuris būna Kaitros mėnesį dylant mėnuliui. Jis išnaikina visas nuodėmes\, kad ir kokios sunkios jos bebūtų.“ \nMedhavis paklausė tėvo patarimo ir pasninkavo per Papamočani Ekadašį. Taip visos jo nuodėmės buvo sunaikintos ir jis vėl užsidirbo dorybingų nuopelnų. Mandžughosa taip pat laikėsi šio pasninko ir išsivadavo iš Hobgoblino prakeikimo. Vėl pakilusi į dangiškas planetas\, ji taip pat grįžo į savo ankstesnę padėtį. \nLomasa Rišis tęsė: „Taigi\, karaliau\, didžioji Papamočani Ekadašio pasninko nauda yra ta\, kad visos su tikėjimu ir atsidavimu jo besilaikančiojo nuodėmės bus visiškai sunaikintos.“ \nŠri Krišna padarė išvadą: „O karaliau Judhišthira\, kas skaito ar girdi apie Papamočani Ekadašį\, gauna tą pačią naudą kaip ir labdarai paaukojęs tūkstantį karvių\, taip pat sudegina nuodėmių pasekmes\, kurių galėjo susilaukti nužudydamas brahmaną\, sunaikindamas embrioną abortu\, vartodamas svaigiuosius gėrimus ar užsiimdamas lytiniais santykiais su savo guru žmona. Tokia yra neišmatuojama teisingo pasninkavimo šią šventą Papamočani Ekadašio dieną nauda. Ši diena labai brangi Man ir neša didžius nuopelnus.“
URL:https://www.gokula.lt/renginys/papamocani-ekadasis-5/
ATTACH;FMTTYPE=image/png:https://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2022/03/Glories-of-Papamochani-Ekadashi.png
END:VEVENT
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20260327
DTEND;VALUE=DATE:20260328
DTSTAMP:20261111T113600
CREATED:20251125T165541Z
LAST-MODIFIED:20251125T170015Z
UID:3394-1774569600-1774655999@www.gokula.lt
SUMMARY:Rama Navamis
DESCRIPTION:Š. m. kovo 27 dieną – Viešpaties Ramačandros apsireiškimo diena!\nViešpats Ramačandra yra Krišnos inkarnacija. Jis valdė Žemę kaip idealus karalius. Viešpats Rama pasirodė daugiau nei prieš du milijonus metų. Pagal savo tėvo įsakymą Ramačandra keturiolika metų gyveno miške kartu su žmona Sita Devi ir jaunesniuoju broliu Lakšmana. Po to\, kai galingas demonas Ravana pagrobė Jo žmoną\, Viešpats Ramačandra išgelbėjo ją\, padedamas savo ištikimojo tarno Hanumano\, ir nužudė Ravaną kartu su Ravanos armijomis. Viešpaties Ramačandros pramogų istoriją pasakoja išminčius Valmiki savo knygoje „Ramajana“. \nŠią dieną Viešpaties Ramos bhaktai pasninkauja iki saulėlydžio.
URL:https://www.gokula.lt/renginys/rama-navamis-5/
ATTACH;FMTTYPE=image/webp:https://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2022/04/sita-requests-rama-to-fetch-illusory-golden-deer.webp
END:VEVENT
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20260329
DTEND;VALUE=DATE:20260330
DTSTAMP:20261111T113600
CREATED:20251125T170429Z
LAST-MODIFIED:20251125T170429Z
UID:3399-1774742400-1774828799@www.gokula.lt
SUMMARY:Kamada Ekadašis
DESCRIPTION:Šri Suta Gosvamis pasakė: „O išminčiai\, leiskite man nuolankiai ir pagarbiai nusilenkti Aukščiausiajam Viešpačiui Hari\, Bhagavanui Šri Krišnai\, Devaki ir Vasudevos sūnui\, kurio malone galiu papasakoti apie pasninko dieną\, kuri pašalina visas nuodėmes. \nViešpats Krišna papasakojo atsidavusiam Judhišthirai apie dvidešimt keturių pagrindinių Ekadašių\, kurie panaikina nuodėmes\, šlovę. Dabar aš jums papasakosiu vieną iš tų pasakojimų. Didžiai išsilavinę išminčiai surinko šiuos dvidešimt keturis pasakojimus iš aštuoniolikos Puranų. Šie pasakojimai tikrai didingi.“ \nJudhišthira Maharadžas tarė: „O Viešpatie Krišna\, o Vasudeva\, prašau priimti mano nuolankius nusilenkimus. Prašau apibūdinti man Ekadašį\, kuris vyksta Čaitros mėnesį [kovo-balandžio mėn.] dylant mėnuliui. Koks jo pavadinimas? Kokia jo šlovė?“ \nViešpats Šri Krišna atsakė: „O Judhišthira\, prašau įdėmiai išklausyk Mane. Aš papasakosiu senąją šio švento Ekadašio istoriją\, kurią Vasištha Munis pasakojo karaliui Dilipai\, Viešpaties Ramačandros proseneliui. Karalius Dilipa paklausė didžiojo išminčiaus Vasišthos: „O\, išmintingasis brahmane\, aš noriu išgirsti apie Ekadašį\, kuris vyksta Čaitros mėnesį\, pilnėjant mėnuliui. Prašau apibūdinki jį man.“ \nVasištha Munis atsakė: „O karaliau\, tavo klausimas tikrai šlovingas. Mielai tau papasakosiu\, ką nori sužinoti. Ekadašis\, kuris įvyksta Čaitros mėnesį\, vadinamas Kamada Ekadašiu. Jis sunaikina visas nuodėmes\, visai kaip miško gaisras suryja sausų malkų atsargas. Jis stipriai apvalantis ir ištikimai jo besilaikančiam žmogui suteikia didžius nuopelnus. \nO karaliau\, dabar išgirsk senovinę istoriją\, kuri yra be galo šlovinga\, nes vien klausantis jos pašalina visas žmogaus nuodėmes. Kadaise\, seniai\, egzistavo miestas-valstybė Ratnapura\, kuri buvo papuošta auksu ir brangakmeniais ir kurioje aštriailtės gyvatės mėgavosi svaigalais. Karalius Pundarika buvo šios gražiausios karalystės\, kurios piliečių didelę dalį sudarė Gandharvai\, Kinarai ir Apsaros\, valdovas. Tarp Gandharvų buvo Lalitas ir jo žmona Lalita\, kuri buvo ypač žavinga šokėja. Jie buvo stipriai įsimylėję vienas kitą\, o jų namai buvo pilni didžiulių turtų ir puikaus maisto. Lalita labai mylėjo savo vyrą\, o Lalitas visada nešiojo ją savo širdyje. \nKartą karaliaus Pundarikos dvare daug Gandharvų šoko\, o Lalitas dainavo vienas\, be žmonos. Dainuodamas jis negalėjo negalvoti apie ją ir dėl šio išsiblaškymo pametė dainos ritmą ir melodiją. Iš tiesų\, Lalitas susipainiojo tik dainos pabaigoje\, bet viena iš pavydžių gyvačių\, dalyvavusių karaliaus teisme\, pasiskundė karaliui\, kad Lalitas susitelkęs į savo žmoną\, o ne į valdovą. Tai išgirdęs karalius įsiuto\, o jo akys tapo raudonos nuo pykčio. \nStaiga jis sušuko: „O\, kvailas niekše\, atlikdamas savo pareigas tu geidulingai galvoji apie moterį\, o ne apie savo karalių\, todėl prakeikiu tave\, kad tu tuoj pat taptum kanibalu!“ \nO karaliau\, Lalitas iš karto tapo baisiu kanibalu\, dideliu demonu-žmogėdra\, kurio išvaizda gąsdino visus. Jo rankos buvo aštuonių mylių ilgio\, jo burna buvo didelė kaip milžinišas urvas\, jo akys buvo nuostabios kaip saulė ir mėnulis\, jo šnervės buvo panašios į didžiules duobes žemėje\, kaklas buvo tikras kalnas\, jo klubai buvo keturių mylių pločio\, o jo didžiulis kūnas buvo šešiasdešimt keturių mylių aukščio. Taigi vargšas Lalitas\, įsimylėjęs dainininkas Gandharva\, turėjo kentėti dėl savo nusikaltimo prieš karalių Pundariką. \nPamačius savo vyrą kenčiantį siaubingo kanibalo pavidalu\, Lalitą apėmė sielvartas. Ji pagalvojo: „Kokia bus mano dalia\, dabar\, kai mano brangus vyras kenčia nuo karaliaus prakeikimo? Ką turėčiau daryti? Kur aš turėčiau eiti?“ \nTaip Lalita liūdėjo dieną ir naktį. Užuot džiaugusis gyvenimu kaip Gandharvo žmona\, ji turėjo klajoti tankiose džiunglėse su savo monstrišku vyru\, kuris visiškai pasidavė karaliaus prakeiksmui ir pasinėrė į siaubingą nuodėmingą veiklą. Jis neramiai klajojo po uždraustą teritoriją. Kadaise buvęs gražus Gandharva dabar nusirito iki žmogėdros lygio. Visiškai sutrikusi matydama\, kaip jos brangus vyras kenčia dėl savo baisios būklės\, Lalita pradėjo verkti sekdama\, kol sekė jam iš paskos. \nTačiau laimei\, Lalita vieną dieną sutiko išminčių Šringį. Jis sėdėjo ant garsiosios Vindhjačalos kalvos viršūnės. Priėjusi prie jo\, ji tuoj pat pagarbiai nusilenkė asketui. \nIšminčius pastebėjo ją lenkiantis prieš jį ir paklausė: „O gražiausioji\, kas tu tokia? Kieno tu dukra ir kodėl čia atėjai? Prašau papasakok man visą tiesą.“ \nLalita atsakė: „O\, didis išminčiau\, aš esu didingojo Gandharvos Viradhanvos dukra\, o mano vardas yra Lalitas. Aš klajoju po miškus ir lygumas su savo brangiu vyru\, kurį karalius Pundarika prakeikė tapti demonu-žmogėdra. O brahmane\, man plyšta širdis matant jo žiaurų pavidalą ir siaubingai nuodėmingą veiklą. O šeimininke\, pasakyk man\, kaip galiu atpirkti šią savo vyro nuodėmę. Kokią religinę apeigą galėčiau atlikti\, kad išlaisvinčiau jį iš šio demoniško pavidalo\, o geriausias iš brahmanų? \nIšminčius atsakė: „O dangiškoji mergele\, yra Ekadašis\, vadinamas Kamada\, kuris išaušta Čaitros mėnesį pilnėjant mėnuliui. Jis kaip tik bus neužilgo. Visi šią dieną pasninkaujančio žmogaus troškimai išsipildo. Jei laikysies šio Ekadašio pasninko pagal jo taisykles ir nuostatas ir tokiu būdu uždirbtus nuopelnus skirsi savo vyrui\, jis iš karto išsivaduos iš prakeikimo.“ \nLalita labai apsidžiaugė išgirdusi šiuos išminčiaus žodžius. Ji pareigingai laikėsi Kamada Ekadašio pasninko pagal išminčiaus Šringio nurodymus\, o Dvadašio dieną ji atėjo prieš jį ir Viešpaties Vasudevos Dievybę ir pasakė: „Aš ištikimai laikiausi Kamada Ekadašio pasninko. Už nuopelnus\, kuriuos uždirbau laikydamasi šio pasninko\, tegul mano vyras išsivaduoja nuo prakeikimo\, pavertusio jį demonišku kanibalu. Tegul mano įgyti nuopelnai išlaisvina jį iš šios nelaimės. \nVos Lalita baigė kalbėti\, šalia stovėjęs jos vyras iš karto išsivadavo iš karaliaus prakeiksmo. Jis tuoj pat atgavo savo pradinį Gandharvo Lalito\, gražaus dangiško dainininko\, išsipuošusio daugybe gražių papuošalų\, pavidalą. Dabar su žmona Lalita jis galėjo džiaugtis dar didesniais turtais nei anksčiau. Viso to jie pasiekė dėka Kamada Ekadašio galios ir šlovės. Galiausiai Gandharvų pora įlipo į dangiškąjį lėktuvą ir pakilo į dangų.“ \nViešpats Šri Krišna tęsė: „O Judhišthira\, geriausias iš karalių\, kiekvienas\, kuris girdi šį nuostabų pasakojimą\, tikrai turėtų laikytis šventojo Kamada Ekadašio pagal savo išgales\, nes jis neša didžiulę naudą stiprų tikėjimą turinčiam bhaktui. Todėl dabar Aš nupasakojau šio Ekadašio šlovę visos žmonijos labui. Nėra geresnio Ekadašio už Kamada Ekadašį. Jis gali sunaikinti net brahmano nužudymo nuodėmę\, taip pat panaikina demoniškus prakeiksmus ir išvalo sąmonę. Visuose trijuose pasauliuose nėra geresnės dienos judančioms ir nejudrioms gyvosioms esybėms.“
URL:https://www.gokula.lt/renginys/kamada-ekadasis-4/
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2022/04/6.jpg
END:VEVENT
END:VCALENDAR