BEGIN:VCALENDAR
VERSION:2.0
PRODID:-//Naujoji Gokula - ECPv6.6.4//NONSGML v1.0//EN
CALSCALE:GREGORIAN
METHOD:PUBLISH
X-WR-CALNAME:Naujoji Gokula
X-ORIGINAL-URL:https://www.gokula.lt
X-WR-CALDESC:Naujoji Gokula renginiai
REFRESH-INTERVAL;VALUE=DURATION:PT1H
X-Robots-Tag:noindex
X-PUBLISHED-TTL:PT1H
BEGIN:VTIMEZONE
TZID:Europe/Helsinki
BEGIN:DAYLIGHT
TZOFFSETFROM:+0200
TZOFFSETTO:+0300
TZNAME:EEST
DTSTART:20260329T010000
END:DAYLIGHT
BEGIN:STANDARD
TZOFFSETFROM:+0300
TZOFFSETTO:+0200
TZNAME:EET
DTSTART:20261025T010000
END:STANDARD
END:VTIMEZONE
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20260114
DTEND;VALUE=DATE:20260115
DTSTAMP:20261111T171930
CREATED:20241213T201851Z
LAST-MODIFIED:20241213T201851Z
UID:3224-1768348800-1768435199@www.gokula.lt
SUMMARY:Šat-tila Ekadašis
DESCRIPTION:Šri Dalbhja Rišis pasakė Pulastja Muniui: „Kai dvasinė siela susiliečia su materialia energija\, ji iš karto imasi nuodėmingų veiksmų\, tokių kaip vagystės\, žudymas ir neleistini lytiniai santykiai. Ji netgi gali atlikti daugybę kitų baisių poelgių\, tokių kaip brahmano nužudymas. O tyriausios asmenybės\, prašau papasakokite\, kaip šios nelaimingos sielos gali išvengti išsiuntimo į pragariškus kūrinijos regionus bausmės. Pasakykite man\, kaip\, net ir visai nedaug paaukojus labdarai\, galima lengvai išsivaduoti iš atoveikio už nuodėmes.“\nPulastja Munis atsakė: „O laimingasis\, tu uždavei man svarbų ir konfidencialų klausimą\, kurio niekada neuždavė net Brahma\, Višnu\, Šiva ar Indra. Labai atidžiai klausykis mano atsakymo: Atėjus Maghos mėnesiui (sausio – vasario mėn.)\, reikia išsimaudyti\, apdairiai sukontroliuoti savo jausmus\, neieškant trūkumų kituose bei atsisakant geismo\, pykčio\, išdidumo\, pavydo ir godumo\, ir medituoti į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį Viešpatį Šri Krišną. Tada reikia surinkti šiek tiek dar nekritusio ant žemės karvės mėšlo ir sumaišius su sezamo sėklomis bei medvilne suformuoti 108 rutuliukus. Tai turėtų būti daroma tą dieną\, kai pasirodo Purva-ašadha nakšatros žvaigždynas. Tada reikėtų laikytis Šri Ekadašio taisyklių ir nuostatų\, kurias dabar jums paaiškinsiu. Asmuo\, kuris ketina laikytis Ekadašio\, išsimaudęs turėtų garbinti Aukščiausiąjį Viešpatį. Jis turėtų pažadėti laikytis Ekadašio pasninko melsdamasis Viešpačiui Šri Krišnai\, kartodamas Jo šventą vardą. Taip pat turėtų nemiegoti visą naktį ir atlikti homą (ugnies auką). Tada bhaktas turėtų atlikti Arati ceremoniją Viešpaties\, kuris laiko rankose kriauklę\, diską\, kuoką ir kitus atributus\, malonumui: paaukoti sandalmedžio pastos Jam ant pėdų bei pasiūlyti smilkalų\, kamparo\, ryškią ghi ugnelę ir skanių patiekalų. Tuomet šventoje ugnyje bhaktas turėtų paaukoti 108 karvės mėšlo\, sezamo sėklų ir vatos rutuliukus\, kartodamas tokius šventus Viešpaties vardus kaip Puruša-sukta. Visą dieną ir naktį taip pat reikėtų laikytis įprastos Ekadašio vratos (pasninkauti\, šiuo atveju susilaikyti nuo visų grūdinių ir ankštinių produktų). Šią dieną reikia aukoti Viešpačiui moliūgus\, kokosus\, gvajavos vaisius. Jei šių produktų nėra\, galima juos pakeisti betelio riešutais. Bhakta turėtų taip melstis Viešpačiui Šri Džanardanai\, visų gyvųjų būtybių geradariui: \n„O Viešpatie Šri Krišna\, Tu esi gailestingiausia Dievo Asmenybė ir visų puolusių sielų vaduotojas. O Viešpatie\, mes puolėme į šį materialios egzistencijos vandenyną. Būk mums maloningas. O lotosaaki Viešpatie\, priimk mūsų nuolankiausius\, meiliausius ir pagarbiausius nusilenkimus. O viso pasaulio gynėjau\, mes vėl ir vėl reiškiame Tau nuolankią pagarbą. O Aukščiausiasioji Dvasia\, o Aukščiausiasis\, o visų mūsų protėvių šaltini\, priimk šias nuolankias aukas kartu su savo amžinąja sutuoktine Šrimati Lakšmi-devi.“ \nTada bhaktas turėtų pasistengti patenkinti kvalifikuotą brahmaną\, šiltai jį sutikdamas\, pasiūlydamas vandens kupiną indą (purna-kumbhą)\, skėtį\, batų porą ir drabužių (audinį – dhotį – bei anga-vastrą)\, ir paprašyti jo palaiminimų\, kurie leidžia bhaktui išsiugdyti tyrą meilę Viešpačiui Šri Krišnai. Pagal galimybes tokiam brahmanui galima paaukoti ir juodą karvę. Ypač palanku aukoti tam\, kuris labai gerai išmano visus Vedų raštų nurodymus. Taip pat reikėtų pasiūlyti jam sezamo sėklų pilną puodą. \n„O\, išaukštintasis Dalbhja Muni\, juodosios sezamo sėklos ypač tinkamos oficialioms garbinimo apeigoms bei ugnies aukojimams\, o baltos ar rudos – kvalifikuotam brahmanui maitinti. Tas\, kuris turi galimybę dalinti abiejų rūšių sezamo sėklas (juodas ir baltas arba rudas)\, ypač šią Sat-tila Ekadašio dieną\, palikęs šį kūną tikrai pakils bent jau į dangaus planetas ir gyvens ten tiek metų\, kiek sėklų galėtų išauginti subrendę augalai\, sudygę iš jo dovanotų sėklų. Per šį Ekadašį tikintis žmogus turėtų: (1) išsimaudyti vandenyje\, sumaišytame su sezamo sėklomis\, (2) patepti savo kūną sezamo sėklų pasta\, (3) aukoti sezamo sėklas į ugnį\, (4) valgyti sezamo sėklas\, (5) dalinti sezamo sėklas labdarai\, (6) priimti jam dovanojamas sezamo sėklas. Tai yra šeši (sat) būdai šio Ekadašio metu panaudoti sezamo sėklas (tila) dvasiniam apsivalymui. Todėl jis vadinamas Sat-tila Ekadašiu.“ \nDidis Devarišis Narada Munis kartą paprašė Aukščiausiojo Dievo Asmens Šri Krišnos: „O galingas ginkluotasai Viešpatie! O Tu\, kuris esi be galo meilus savo mylintiems bhaktams\, priimk mano nuolankiausius nusilenkimus. O Jadava\, maloningai papasakok man\, kokius rezultatus pasiekia tas\, kuris laikosi Sat-tila Ekadašio.“ \nViešpats Šri Krišna atsakė: „Geriausias iš dukart gimusių brahmanų\, aš papasakosiu tau pasakojimą apie Savo akimis stebėtą įvykį. Seniai žemėje gyveno sena brahmini\, kuri\, suvaldžiusi jusles\, kiekvieną dieną garbino Mane. Ji labai ištikimai laikėsi įvairių pasninkų\, ypač ypatingomis\, Man pagerbti skirtomis dienomis (Mano apsireiškimo dienomis – Džanmaštamį\, Rama-navamį\, Vamana-dvadašį\, Nrisimha-čaturdašį\, Varaha-dvadašį\, Gaura-purnimą ir kt.) ir tarnavo Man pilnai atsidavusi\, nevedina jokių savanaudiškų motyvų. Dėl griežto pasninko ji buvo gana silpna ir liesa. Ji dalindavo labdarą brahmanams ir jaunoms mergelėms (kanjoms) ir net planavo labdarai atiduoti savo namus. O geriausias iš brahmanų\, nors ši dvasinga moteris aukodavo labdaros vertiems žmonėms\, keista jos griežtumo ypatybė buvo ta\, kad ji niekada nedalindavo brahmanams ar devoms (pusdieviams) maisto. Pradėjau mąstyti apie šį keistą trūkumą: \n„Ši puiki moteris apsivalė pasninkaudama visomis palankiomis progomis ir griežtai su atsidavimu garbindama Mane. Todėl ji tikrai gali patekti į Mano buveinę\, kuri paprastiems žmonėms nepasiekiama.“ Taigi\, aš nusileidau į šią planetą\, apsimetęs Viešpaties Šivos pasekėju su kaukolių girlianda ant kaklo ir išmaldai skirta puodyne (kumandalu) rankoje\, kad perprasčiau ją. Kai priėjau prie šios moters\, ji Man tarė: „O gerbiamasis\, pasakyk man nuoširdžiai\, kodėl atėjai pas mane.“ Aš atsakiau: „O gražuole\, aš atėjau paprašyti tavęs išmaldos“. Tuomet ji supykusi įmetė į Mano elgetavimo puodą gabalą purvo! O Narada Muni\, priblokštas šios didžios brahmini savotišku didelio dosnumo ir šykštumo mišiniu\, Aš tiesiog apsisukau ir grįžau į Savo buveinę. \nGaliausiai ši asketiška moteris dar būdama savo kūne pasiekė dvasinį pasaulį – tokios didžios buvo jos pastangos pasninkauti ir aukoti labdarai. O kadangi ji tikrai pasiūlė Man dumblo luitą\, aš paverčiau tą purvą gražiais namais. Tačiau\, o Naradadži\, šis namas buvo tuščias kaip tas purvas – jame nebuvo jokių valgomų grūdų\, jokių baldų ar apdailos. Įėjusi ji pamatė\, kad tai tik tuščias statinys. Todėl priėjo prie manęs ir stipriai įpykusi tarė: \n„Aš pasninkavau daugybe palankių progų\, nuo to mano kūnas tapo silpnas ir liesas. Aš garbinau Tave ir meldžiausi Tau įvairiausiais būdais\, nes Tu tikrai esi visos visatos šeimininkas ir gynėjas. Tačiau nepaisant viso to\, mano naujuose namuose nematyti nei maisto\, nei turtų. O Džanardana\, pasakyk man\, kodėl taip yra.“ \nAš atsakiau: „Grįžk į savo namus. Ateityje devų (pusdievių) žmonos iš smalsumo aplankys tave\, norėdamos susipažinti su nauja atvykėle\, tačiau neatidaryk durų\, kol jos nepapasakos tau Sat-tila Ekadašio šlovės ir svarbos.“ \nTai išgirdusi\, ji grįžo į savo namus. Galiausiai ten atvyko devų žmonos ir choru tarė: „O\, gražuole\, mes atėjome gauti tavo daršano. O palankioji\, prašau\, atidaryki savo namo duris ir leisk mums pamatyti tave.“ \nMoteris atsakė: „O mielosios\, jei norite\, kad atidaryčiau šias duris\, turėsite man apibūdinti nuopelnus\, kuriuos žmogus gauna laikydamasis šventojo Sat-tila Ekadašio pasninko.“ \nTačiau į šį prašymą nei viena iš žmonų neatsiliepė. Visgi\, vėliau jos grįžo ir viena iš žmonų gražiai nupasakojo šio šventojo Ekadašio kilmingą prigimtį. Kai moteris pagaliau atidarė duris\, pusdievių žmonos pamatė\, kad ji nėra nei pusdievė\, nei Gandharvi\, nei demonė\, net ir ne Naga-patni. Ji buvo tiesiog eilinė moteriškė. \nNuo to laiko ši moteris laikėsi Sat-tila Ekadašio\, kuris suteikia ir materialų pasitenkinimą\, ir išsivadavimą\, kaip jai ir buvo nupasakota. Ir galų gale ji gavo taip lauktus gražius baldus ir grūdų. Be to\, jos kažkada buvęs įprastas materialus kūnas įgavo nuostabų dvasinį sač-čid-anandos (amžinybės\, žinojimo ir palaimos) pavidalą\, o veidas dailiai nušvito. Taigi\, dėl Sat-tila Ekadašio malonės ir galybės\, ši moteris ir jos naujieji namai dvasiniame pasaulyje pagaliau nušvito ir suspindo auksu\, sidabru\, brangakmeniais ir deimantais. \n„O\, Naradadži\, žmogus neturėtų demonstratyviai laikytis Ekadašio iš godumo\, tikėdamasis nesąžiningai pasisavinti turtus. Jis turėtų nesavanaudiškai paaukoti sezamo sėklų\, drabužių ir maisto pagal savo galimybes\, nes taip elgdamasis daugybei gyvenimų gaus stiprią sveikatą ir pakilią dvasinę sąmonę. Galiausiai jis išsilaisvins iš šio pasaulio pančių (pasieks išsivadavimą) ir\, jei tik norės\, galės patekti į aukščiausią Viešpaties buveinę. Tokia mano nuomonė\, o\, geriausias iš pusdievių devarišių.“ \n„O Dalbhja Muni\, – užbaigė Pulastja Rišis\, – tas\, kuris su dideliu tikėjimu tinkamai laikosi šio nuostabaus Sat-tila Ekadašio\, išsivaduoja nuo visų rūšių skurdo – dvasinio\, psichinio\, fizinio\, socialinio ir intelektualinio – bei nuo bet kokių nesėkmių ar nepalankių ženklų (sakunų). Iš tiesų\, tas\, kuris laikosi šio Ekadašio pasninko dovanodamas\, aukodamas ar valgydamas sezamo sėklas\, be jokios abejonės išsilaisvina iš visų praeities nuodėmių. Dėl to nereikia stebėtis. Reta siela\, kuri teisingai\, su tinkama nuotaika bei laikydamasi Vedų nurodymų atlieka šiuos labdaringus veiksmus\, visiškai išsilaisvins iš visų nuodėmių reakcijų ir grįš pas Dievą\, namo į dvasinį pasaulį.“ Taip baigiasi Magh-krišna Ekadašio\, arba Sat-tila Ekadašio\, šlovės aprašymas iš šventosios Šrilos Krišnos Dvaipajanos Vjasos „Bhavišja-utara Puranos“.
URL:https://www.gokula.lt/renginys/sat-tila-ekadasis-5/
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2022/12/Sat-tila-Ekadashi-.jpg
END:VEVENT
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20260123
DTEND;VALUE=DATE:20260124
DTSTAMP:20261111T171930
CREATED:20251122T143545Z
LAST-MODIFIED:20251122T143545Z
UID:3375-1769126400-1769212799@www.gokula.lt
SUMMARY:Vasanta Pančami
DESCRIPTION:
URL:https://www.gokula.lt/renginys/vasanta-pancami/
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2021/12/DSC_9118-scaled.jpg
END:VEVENT
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20260125
DTEND;VALUE=DATE:20260126
DTSTAMP:20261111T171930
CREATED:20241213T202450Z
LAST-MODIFIED:20241213T202450Z
UID:3226-1769299200-1769385599@www.gokula.lt
SUMMARY:Šri Advaitos Ačarjos atėjimo diena
DESCRIPTION:Advaita Ačarja apsireiškė penkioliktame amžiuje Bengalijoje\, Indijoje\, tam\, kad mokytų kitus Krišnos sąmonės. Jis dažnai minimas Čaitanjos Mahaprabhu biografijoje\, „Čaitanja Čaritamritoje“\, kaip artimas Čaitanjos Mahaprabhu bendražygis ir Krišnos avatara (konkrečiai –  Sadašivos ir Maha-Višnu įsikūnijimas).\n„Čaitanja Čaritamritoje“ pasakojama\, kad Advaitai Ačarjai buvo taip skaudu matyti\, kokie degradavę žmonės gyvena Kali jugoje\, ginčų amžiuje\, kad Jis karštai meldėsi\, prašydamas Krišnos nusileisti į Žemę ir ištaisyti situaciją. Šri Advaita garbino Krišną ant Gangos kranto\, siūlydamas Gangos vandenį ir Tulasi lapelius. Jis šaukė ir maldavo\, kad Viešpats Pats ateitų išgelbėti kenčiančias sielas. Atsakydamas į Šri Advaitos Ačarjos atsidavimą ir užuojautą\, Krišna nusprendė pasirodyti Savo bhaktos pavidalu (kaip Čaitanjos Mahaprabhu). \nAdvaita Ačarja pirmasis iš Mahaprabhu bendražygių pasirodė materialiame pasaulyje. Maždaug šešiasdešimt metų iki paties Mahaprabhu atėjimo Advaita Ačarja jau pradėjo su bhaktomis kartoti Krišnos vardus gatvėse ir aptarinėti šventraščius apie atsidavimo tarnystę Krišnai. \nAdvaitos Ačarjos vardas reiškia\, kad nėra skirtumo (advaita) tarp Jo ir ​​Krišnos bei kad Jis yra dvasinis mokytojas (ācārya)\, nes mokė atsidavimo tarnystės Krišnai. Advaita Ačarja gyveno Šantipure ir Majapure\, dabartinės Vakarų Bengalijos teritorijoje\, ir buvo Nadijos vaišnavų bendruomenės galva. \n  \nŠią dieną pasninkaujama iki vidurdienio.
URL:https://www.gokula.lt/renginys/sri-advaitos-acarjos-atejimo-diena-4/
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2022/01/8be53eddb69a18bda8fdc39306ca60c8.jpg
END:VEVENT
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20260129
DTEND;VALUE=DATE:20260130
DTSTAMP:20261111T171930
CREATED:20251122T144032Z
LAST-MODIFIED:20251122T144032Z
UID:3378-1769644800-1769731199@www.gokula.lt
SUMMARY:Bhaimi Ekadašis
DESCRIPTION:Sakoma\, kad jei šią dieną žmogus laikosi upavasos\, jis\, net nesilaikęs kitų vratų\, patenka į Višnu buveinę.\nJudhišthira Maharadža pasakė: „O valdovų Viešpatie\, Šri Krišna\, visa šlovė Tau! O visatos Valdove\, Tu vienas esi šaltinis keturių rūšių gyvųjų būtybių – gimusių iš kiaušinių\, gimusių iš prakaito\, gimusių iš sėklų ir gimusių iš embrionų. Tu vienas esi visų pagrindinė priežastis\, Viešpatie\, todėl Tu esi kūrėjas\, palaikytojas ir naikintojas. Mano Viešpatie\, Tu taip maloningai man paaiškinai apie palankią dieną\, žinomą kaip Šat-tila Ekadašis\, kuri būna  Maghos (sausio – vasario mėn.) mėnesį dylant mėnuliui (krišna pakša). Dabar prašau papasakok man apie Ekadašį\, kuris bus šį mėnesį mėnuliui pilnėjant (Šukla arba Gaura pakša). Kokiu vardu jis žinomas ir koks jo stebėjimo procesas? Kokia jo valdančioji Dievybė\, kurią reikia garbinti šią didingą\, Tau labai brangią dieną? \nViešpats Šri Krišna atsakė: „O\, Judhišthira\, aš mielai tau papasakosiu apie Ekadašį\, kuris įvyksta šviesiojoje šio Maghos mėnesio pusėje. Šis Ekadašis panaikina visas nuodėmingas reakcijas ir demoniškų energijų\, veikiančių dvasinę sielą\, poveikį. Jis žinomas kaip Džaja Ekadašis\, o laiminga siela\, kuri šią šventą dieną laikosi pasninko\, atleidžiama nuo didžiulės vaiduokliškos egzistencijos naštos. Taigi\, nėra geresnio Ekadašio už šį\, nes jis tikrai išlaisvina iš gimimo ir mirties rato. Jo laikytis reikia labai kruopščiai ir stropiai. Taigi labai įdėmiai manęs klausykis\, o Pandava. Aš paaiškinu nuostabų istorinį epizodą\, susijusį su šiuo Ekadašiu\, epizodą\, kurį jau aprašiau „Padma Puranoje“.“ \n„Seniai\, labai seniai dangaus planetose Viešpats Indra labai meistriškai valdė savo dangiškąją karalystę ir visi ten gyvenantys devai (pusdieviai) buvo labai laimingi ir patenkinti. Nandanos girioje\, kuri buvo gražiai padabinta Paridžatos gėlėmis\, Indra\, kada tik panorėjęs\, gėrė ambroziją ir mėgavosi penkiasdešimčia milijonų dangaus mergelių Apsarų\, kurios  ekstatiškai šoko jo malonumui. \nDaugelis dainininkų\, vadovaujamų Pušpadantos\, dainavo saldžiais\, neprilygstamai dailiais balsais. Čitrasena\, vyriausiasis Indros muzikantas\, taip pat buvo tenai kartu su savo žmona Malini ir gražuoliu sūnumi Maljavanu. Apsara\, vardu Pušpavati\, labai patraukė Maljavaną. Iš tiesų\, aštrios Kupidono strėlės pervėrė jo širdį. Jos gražus kūnas\, patraukli veido bei kerintys antakių judesiai sužavėjo Maljavaną.“ \n„O karaliau\, klausyk\, aš nupasakosiu nuostabų Pušpavati grožį: ji turi grakščias kaip niekas kitas rankas\, kuriomis\, tarsi prabangia šilkine kilpa\, gali apkabinti vyrą; jos veidas primena Mėnulį; jos lotoso akys siekia beveik iki pat dailių ausų\, kurias puošia nuostabūs ir brangūs auskarai; jos plonas\, puošnus kaklas atrodo kaip kriauklė su trimis linijomis; jos juosmuo labai lieknas\, kumščio dydžio; jos klubai platūs\, o šlaunys kaip bananų medžių kamienai; jos natūraliai gražius bruožus papildo pritrenkiantys papuošalai ir drabužiai; jos krūtys buvo pakeltos\, kad pabrėžtų jaunystės žydėjimą; o žiūrėti į jos kojas tai lyg grožėtis ką tik užaugusiais raudonaisiais lotosais. \nPamatęs Pušpavati visu jos dangiškuoju grožiu\, Maljavanas iškart buvo pakerėtas. Jiedu atvyko kartu su kitais atlikėjais\, kad žaviai dainuodami ir šokdami pamalonintų Viešpatį Indrą\, tačiau taip susižavėjo vienas kitu\, kad Kupidono\, geismo įsikūnijimo\, strėlių pervertomis širdimis visiškai nesugebėjo tinkamai dainuoti bei šokti dangaus karalystės valdovui ir šeimininkui. \nJie neteisingai tarė žodžius\, nepataikė į ritmą. Viešpats Indra iš karto suprato\, kas vyksta. Įsižeidęs dėl nevykusio pasirodymo jis labai supyko ir pradėjo rėkti: „Jūs\, nenaudingi kvailiai! Jūs apsimetate\, kad dainuojate man\, nors iš tiesų esate įsimylėję vienas kitą! Jūs tyčiojatės iš manęs! Prakeikiu jus abu nuo šiol kankintis kaip pišačoms (hobgoblinams). Keliaukite į žemiškąsias planetas\, gyvenkite ten kaip vyras ir žmona ir srėbkite savo įžeidimų košę.“ \n„Nutildyti šitų šiurkščių žodžių\, Maljavanas ir Pušpavati suglumo ir iš karto nukrito iš nuostabaus Nandanos miško dangaus karalystėje į Himalajų viršūnę čia\, Žemės planetoje. Be galo sunerimę\, dėl žiauraus Viešpaties Indros prakeiksmo smarkiai susilpnėjusiu intelektu\, jie prarado skonio ir kvapo pojučius ir net lytėjimo jausmą. Himalajų sniego ir ledo dykumose buvo taip šalta ir apgailėtina\, kad jie negalėjo pasinerti net į miegą. \nMaljavanas ir Pušpavati\, be tikslo klajodami kažkur tose atšiauriose aukštumose\, kiekvieną akimirką vis labiau ir labiau kankinosi. Nors jie buvo įsikūrę oloje\, lauke buvo taip šalta ir taip stipriai pustė sniegas\, kad jie nepaliaujamai kaleno dantimis\, o nuo išgąsčio ir sumaišties stojosi plaukai. \nŠioje beviltiškoje situacijoje Maljavanas pasakė Pušpavati: „Kokias bjaurias nuodėmes padarėme\, kad turime kentėti šiuose pišačų kūnuose\, šiose nepakenčiamose sąlygose? Tai tikras pragaras! Nors pragaras yra labai žiaurus\, kančios\, kurias patiriame čia\, yra dar bjauresnės. Todėl visiškai aišku\, kad niekada nevalia daryti nuodėmių“. \n„Taip nelaimingieji įsimylėjėliai klampojo toliau sniegu ir ledu. Tačiau jiems be galo pasisekė\, kad tą pačią dieną buvo palankusis Džaja Ekadašis\, kuris būna Maghos mėnesį pilnėjant mėnuliui. Per savo kančią jie negėrė vandens\, nežudė jokių žvėrių\, net nevalgė jokių vaisių ar lapų\, kurių buvo galima rasti tose aukštumose\, todėl\, visiškai susilaikydami nuo maisto ir gėrimų\, nesąmoningai jie laikėsi Ekadašio. Paskendę kančiose\, Maljavanas ir Pušpavati griuvo po Pipalo medžiu ir net nebandė keltis. Saulė tuo metu jau buvo nusileidusi. \nNaktis buvo dar šaltesnė ir sunkesnė nei diena. Jie drebėjo stingdančioje pūgoje\, jų dantys ritmingai kaleno\, o kai jų kūnai visai nutirpdavo iš šalčio\, apsikabindavo\, kad nesušaltų mirtinai. Įkalinti vienas kito glėbyje jie negalėjo mėgautis nei miegu\, nei seksu. Taip jie visą naktį kankinosi dėl galingo Indradevos prakeikimo. \nVis dėlto\, o Judhišthira\, dėl šio pasninko\, kurio jie atsitiktinai (nesąmoningai) laikėsi per Džaja Ekadašį\, dar ir visą naktį nemiegodami\, jie buvo palaiminti. \nKlausykis\, kas nutiko kitą dieną. Išaušus Dvadašiui\, Maljavanas ir Pušpavati išsilaisvino iš savo demoniškų kūnų ir vėl tapo nuostabiomis spindinčius papuošalus dėvinčiomis bei prabangius drabužius vilkinčiomis dangiškomis būtybėmis. Kol jie abu nustebę žiūrėjo vienas į kitą\, atskrido dangiškasis lėktuvas (vimanas). Grožį ir šlovę atgavusiai porai lipant į orlaivį dangaus gyventojų choras giedojo\, šlovindami juos. Gerų linkėjimų lydimi\, dangiškoji pora grįžo į rojaus planetas. Netrukus Maljavanas ir Pušpavati atvyko į Amaravatį\, Viešpaties Indros sostinę\, iškart nuėjo pas savo valdovą (Indradevą) ir džiaugsmingai nusilenkė. \nViešpats Indra apstulbo pamatęs\, kaip greitai jie išsilaisvino iš prakeikimo ir grįžo į savo pirminius dangiškuosius kūnus. Indradeva jų paklausė: „Kokius nepaprastus darbus atlikote\, kad po to\, kai aš jus prakeikiau\, taip greitai atgavote savo kūnus? Kas išlaisvino jus nuo mano neįveikiamo prakeiksmo?“ \nMaljavanas atsakė: „O\, Viešpatie\, dėl Aukščiausiojo Dievo Asmens\, Viešpaties Šri Krišnos (Vasudevos) ypatingo gailestingumo ir galingos Džaja Ekadašio įtakos mes buvome išlaisvinti iš šių kančią nešančių pišačų kūnų. Tai tiesa\, o valdove: mes atlikome atsidavimo tarnystę Viešpačiui Višnu (nors ir nesąmoningai – agjata sukriti)\, švęsdami Jam brangiausią dieną\, todėl laimingai buvome grąžinti į savo ankstesnę padėtį.“ \nIndradeva tarė: „Laikydamasis Ekadašio\, tu pasitarnavai Aukščiausiajam Viešpačiui Šri Kešavai\, todėl dabar tave garbinti turėčiau net aš. Be to\, matau\, kad tu visiškai apsivalei nuo nuodėmių. Kiekvienas\, kuris su atsidavimu tarnauja Viešpačiui Šri Hari ar Viešpačiui Šivai\, vertas net mano paties garbinimo ir šlovinimo. Dėl to nekyla jokių abejonių.“ Tada Viešpats Indradeva leido Maljavanui ir Pušpavati klajoti po jo dangiškąją planetą ir mėgautis vienas kitu\, kaip tik panorės. \nTodėl\, o Maharadža Judhišthira\, reikia griežtai laikytis pasninko šventą Viešpaties Hari dieną\, ypač per šį Džaja Ekadašį\, kuris išlaisvina net nuo dukart gimusio brahmano nužudymo nuodėmės. Didi siela\, kuri laikosi šio pasninko su visu tikėjimu ir atsidavimu\, iš tikrųjų jau yra aukojusi visų rūšių labdarai\, atlikusi visas aukas ir išsimaudžiusi visose šventose piligrimystės vietose. Džaja Ekadašio pasninkas suteikia teisę gyventi Vaikunthoje ir mėgautis nesibaigiančia laime milijardus amžių – iš tikrųjų\, amžinai\, nes siela yra amžina. O didysis karaliau\,“ – tęsė Viešpats Šri Krišna\, – „net tas\, kuris vien girdi ar skaito apie šio nuostabaus Džaja Ekadašio šlovę\, gauna nuostabius vaisius\, pasiekiamus tik atliekant Agnistomos ugnies auką\, kurios metu skaitomos „Sama-vedos“ giesmės.“ \nPastabos: Kamadeva\, geismo įsikūnijimas\, pagal „Amara-košos“ žodyną turi penkis vardus: kandarpa darpako ‘nanga kamah pancha-saraih smarah „Kupidonas turi penkis vardus“: (1) Kupidonas; (2) Darpaka – tas\, kuris užkerta kelią būsimiems įvykiams; (3) Ananga – tas\, kuris neturi fizinio kūno; (4) Kama – geismo įsikūnijimas; ir (5) Panča-šarajus – tas\, kuris laiko penkias strėles. \nKandarpa: Dešimtame „Bhagavad Gitos“ skyriuje (BG 10:28) Viešpats Šri Krišna sako: prajanash casmi kandarpah – „iš giminės pratęsimo priežasčių Aš – Kandarpa\, meilės dievas“. Žodis Kandarpa taip pat reiškia „labai gražus“. Kandarpa pasirodė kaip Viešpaties Krišnos sūnus Pradiumna Dvarakoje. \nDarpaka: Šis vardas rodo\, kad Kupidonas gali suvokti\, kas turi įvykti\, ir neleisti tam įvykti. Tiksliau\, jis bando sutrukdyti tyrai dvasinei veiklai\, apsvaigindamas žmogaus protą ir per prievartą įtraukdamas jį į materialų juslinį pasitenkinimą. \nAnanga: Kartą\, kai Kupidonas sutrikdė Viešpaties Šivos meditaciją\, tas galingas deva (pusdievis) sudegino jį (Amorą) iki pelenų. Vis dėlto\, Šiva suteikė Kupidonui palaiminimą\, kad jis veiktų pasaulyje net neturėdamas fizinio kūno – kaip vaiduoklis. \nKama: „Bhagavad Gitoje“ (7:11) Viešpats Šri Krišna sako: dharmaviruddho bhutesu kamo’smi: „Aš esu seksualinis gyvenimas\, kuris neprieštarauja religiniams principams“. \nPanča-šarajus: Penkios strėlės\, kuriomis Kupidonas perveria gyvųjų būtybių protą: skonis\, lytėjimas\, garsas\, kvapas ir vaizdas. \nTai yra penki vardai galingojo devos Kupidono\, užburiančio visas gyvas būtybes ir verčiančio jas daryti\, ką tik jis panori. Negavus Guru ir Krišnos malonės\, neįmanoma atsispirti jo galiai.
URL:https://www.gokula.lt/renginys/bhaimi-ekadasis-3/
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2022/02/bhaimi-ekadashi.jpg
END:VEVENT
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20260130
DTEND;VALUE=DATE:20260131
DTSTAMP:20261111T171930
CREATED:20251122T144439Z
LAST-MODIFIED:20251122T144439Z
UID:3380-1769731200-1769817599@www.gokula.lt
SUMMARY:Varaha Dvadašis
DESCRIPTION:Dvadašis yra dvyliktoji dylančio arba pilnėjančio mėnulio diena (dvā – „dvi“\, daśī– „dešimtoji“). Vedų mėnulio kalendoriuje dvadašis būna po Ekadašio – dienos\, kuri paprastai skiriama išskirtinai dvasinei veiklai ir pasninkui (bent jau nuo grūdinų ir ankštinių produktų).\nŠią Dvadašio dieną pasninkaujama už Bhaimi Ekadašį\, nes šio Ekadašio diena netinkama pasninkui. Taip pat iki vidurdienio pasninkas Viešpaties Varahos apsireiškimo proga. \nVarahadeva yra Krišnos šerno įsikūnijimas. Jis įgavo šerno pavidalą\, kad iš Garbhodakos vandenyno iškeltų skęstančią Žemės planetą savo iltimis. Demonas Hiranjakša buvo įmetęs Žemės planetą į šį vandenyną\, bet Viešpats subadė demoną savo iltimis ir išgelbėjo Žemę.
URL:https://www.gokula.lt/renginys/varaha-dvadasis-3/
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2023/01/6af97b100898215.5f12d75fdbedc.jpg
END:VEVENT
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20260131
DTEND;VALUE=DATE:20260201
DTSTAMP:20261111T171930
CREATED:20251122T144920Z
LAST-MODIFIED:20251122T145430Z
UID:3382-1769817600-1769903999@www.gokula.lt
SUMMARY:Viešpaties Nitjanandos apsireiškimo diena
DESCRIPTION:Š. m. sausio 31 dieną laukia nuostabi šventė –  Šri Nitjananda Trajodašis – Viešpaties Nitjanandos apsireiškimo diena!\nČia aprašomi Nitjanandos vaikystės žaidimai iki dvylikos metų amžiaus. Augdamas Jis vaidino įvairias Viešpaties inkarnacijas – Krišną\, Ramą\, Vamaną ir kitas Višnu avataras. Šiame skyriuje taip pat aprašomos Jo piligrimines keliones\, kurios tęsėsi iki Jam sukako dvidešimt metų. \nGaura Krišnos nurodymu Ananta Deva iš anksto apsireiškė Ekačakros kaime\, Radhadeše. Nityananda Prabhu – tarsi mėnulis\, pakilęs iš Padmavati\, Hadai Odžos žmonos\, įsčių jūros. Ir visai kaip kylantis mėnulis\, Savo palankiu apsireiškimu Jis išsklaidė visą Radhadešo žemę dengusią tamsą. Vaikystėje Nitjananda ir Jo draugai berniukai visad žaisdavo\, imituodami įvairius Krišnos žaidimus. \nKartą Jo draugai nusprendė suvaidinti pusdievius\, meldusius Viešpatį palengvinti Žemę slėgusią naštą. Nitjananda Prabhu pasiėmė vaiką\, persirengusį Žeme\, ir kartu su kitais pusdieviais persirengusiais vaikais nuėjo prie upės Gangos krantų. Ten  Jis kreipėsi į pieno vandenyne miegantį Viešpatį – Kširodakašaji Višnu. Tuomet vienas iš berniukų ėmėsi Viešpaties Višnu vaidmens ir\, pasislėpęs nuo kitų berniukų\, prašneko visiems girdimu rimtu balsu: „Aš be abejonės gimsiu Goloka Mathuroje\, kad palengvinčiau Žemės naštą.“ \nTaigi Nitjananda Prabhu vaidindavo įvairius Krišnos žaidimus\, kuriuos Viešpats atliko Dvaparos amžiuje. Jis įkūnijo Vasudevos ir Devaki tuoktuves\, Šri Krišnos gimimą Kamsos kalėjime\, Vasudevos kelionę į Nanadagramą\, kai šis nešė Krišną per Jamunos upę bei jo kelionę atgal\, kai nešė Mahamają\, ką tik apsireiškusią Jašodos dukra. \nTaip pat Jis suvaidino\, kaip buvo nugalabyta Putana\, sudaužytas vežimas\, kaip Krišna vogė sviestą\, nugalabijo demonus Dhenuką\, Aghą ir Baką. Dar Jis įkūnijo ir žaidimus\, kai Krišna ganė karves\, pakėlė Govardhaną\, pavogė gopių drabužius bei praliejo malonę aukojimus atliekančių brahmanų žmonoms. Viešpats Nitjananda atkartojo ir dar daugiau žaidimų – kai Krišna\, apsireiškęs kaip Narada\, slapta davė atarimą Kamsai\, kai nužudė dramblį Kuvalają ir imtynininkus Čaruną su Mustika bei Kamsos nužudymą. \nNitjananda Prabhu įkūnijo ir Viešpatį Ramačandrą bei suvaidino Vamanadevos gudrybę\, kai šis atėmė iš Balio visus tris pasaulius. Jo draugai\, prisidėdami prie Viešpaties Ramos žaidimų pamėgdžiojimo\, vaidino beždžionių kareivius\, kurie statė tiltą iš vandenyne plūduriuojančių akmenų. Kartą Nitjananda nusprendė pabūti Lakšmanu ir su lanku rankoje įsiveržė į Sugrivos rūmus. Kitą kartą Jis ėmėsi Paties Ramos vaidmens ir suvaidino\, kaip palaužia Parašuramos puikybę. Dar kitą kartą\, vėl įsijautęs į Lakšmano vaidmenį\, Jis neva nudobė Indradžitą ir nualpo\, susmaigstytas galingų Ravanos\, demonų karaliaus\, strėlių. Tuomet jis vaidino sveikstąs\, Hanumanui atnešus vaistažolių iš Gandamadanos kalvos. \nNitjananda dvylika metų vis vaidindavo tokius Viešpaties žaidimus. Tuomet Jis iškeliavo po šventas vietas\, kad apvalytų jas nuo ten apsilankiusių piligrimų nuodėmių. \nJis keliavo po piligrimystės vietas Šiaurės ir Pietų Indijoje\, taigi buvo turėjo pakankamai veiklos iki kol Jam sukako dvidešimt metų ir atvažiavęs į Navadvipą ten sutiko Čaitanją Mahaprabhu. Klajodamas po šventas vietas Nitjananda Prabhu susipažino su Madhavendra Puriu\, Išvara Puriu ir Brahmananda Puriu. Nitjananda daug dienų praleido mėgaudamasis Krišna-kathos ekstaze Madhavendros Purio ir jo mokinių draugijoje. Vėliau Jis apsilankė Setubandhoje\, Danatirthoje\, Majapuryje\, Avantyje\, Godavari Džijura Nrismhos vietovėje\, Devaparyje\, Trimaloje\, Kurmakšetroje bei daugybėje kitų šventų vietų. Galiausiai Jis pasiekė Džaganatha Purį\, kur gavo Džaganatha Devos daršaną ir\, pamatęs Dievybę\, pasiekė visišką ekstazės būseną. Iš Džaganatha Purio Jis grįžo į Mathurą. Skyrius baigiasi Viešpaties Nitjanandos atsižadėjimo aprašymu. \nViešpats Nitjananda\, kuris nesiskiria nuo paties galingojo Balaramos\, šiuo laikotarpiu skleidė šventą vardą\, pasinėręs į meilę Dievui. Skyrius baigiasi Nitjanandos Balaramos didybės aprašymu. \n  \nSkyriaus tekstas \nGarbė Šri Krišnai Čaitanjai\, gailestingumo vandenynui. Garbė Nitjanandai Prabhu\, bejėgių draugui. Garbė Šri Advaitos Čandros gyvybei ir sielai. Garbė vieninteliam Šrivāsos ir Gadādharos prieglobsčiui. Garbė bhaktų ir pasekėjų numylėtajam Višvambharai\, Džaganathos Mišros ir Šačidevi sūnui. \nPrieš Šri Čaitanjos Mahāprabhu apsireiškimą Viešpaties įsakymu į šį pasaulį atėjo pats Anantadeva. Jis gimė Radhadeše\, kad padėtų įgyvendinti dieviškuosius Viešpaties žaidimus. Jo tėvo vardas buvo Hadai Odža\, o motinos – Padmavatī. Jis apsireiškė Gaudos žemėje esančiame Ekačakros kaime. Nuo pat kūdikystės jis buvo blaivaus proto\, itin išmintingas ir neprilygstamai apdovanotas. Šis berniukas buvo milijonus kartų gražesnis už Kupidoną. \nNuo pat tos akimirkos\, kai Nitjananda gimė Rādhadeše\, ten pradėjo reikštis visi palankiausi ženklai. Akimirksniu išnyko badas\, skurdas ir visos nelaimės. Tą dieną\, kai Šri Gauračandra apsireiškė Šridhamoje Navadvipoje\, Nitjananda Prabhu sušuko iš džiaugsmo. Jo šauksmo garsas užliejo visą didžiulę visatą ir visas pasaulis liko apstulbęs. Kai kurie žmonės sakė: „Į Žemę trenkė žaibas.“ Daugelis suprato\, kad šis galingas sujudimas kilo iš dieviškosios galios. Kiti sakė: „Mes žinome priežastį. Gaudos Viešpats prabilo griaustinio balsu.“ Taip kiekvienas išsakė savo nuomonę. Tačiau dėl Krišnos iliuzinės energijos niekas nesugebėjo atpažinti transcendentinės Nitjanandos Prabhu padėties. \nTaip užslėpęs savo dieviškąją prigimtį\, aukščiausias Viešpats Nitjananda Prabhu džiaugėsi vaikų draugija. Visuose žaidimuose\, kuriuos Viešpats žaisdavo su vaikais\, Krišna buvo centre. Iš tiesų\, jų žaidimai buvo ne kas kita\, kaip paties Viešpaties lilos. Nitjananda Prabhu sukviesdavo pusdievių asamblėją\, kurioje vienas iš vaikų vaidindavo Žemę\, perduodančią pusdievių maldas aukščiausiajam Viešpačiui Višnu. Visi kartu su Žeme keliaudavo prie upės krantų\, kur melsdavosi slaptingajam visatos Valdovui – Kširodakašaji Višnu. Pasislėpęs\, vienas berniukas garsiai prabilo: „Aš netrukus gimsiu piemenų kaime Mathuroje.“ \nKitą dieną Nitjananda Prabhu su savo vaikystės draugais rinkdavosi kaime švęsti Vasudevos ir Devaki vestuvių. Kartą\, pavertę savo žaidimų namelį Kamsos kalėjimu\, jie atkartojo Krišnos dievišką apsireiškimą vidurnaktį. Nitjananda Prabhu pastatė piemenų gyvenvietę ir ten nunešė Krišną\, kalėjime vietoje Krišnos palikęs Jogamają ir taip apgavęs Kamsą. \nKartą jis aprengė vieną iš savo vaikystės draugų kaip Pūtaną\, o kitas berniukas\, užsiropštęs jai ant kūno\, vaidino\, kaip kūdikis Krišna žinda jos krūtį. Kitą kartą\, padedamas vaikų\, jis pastatė vežimą iš nendrių ir jį sudaužė. Sekdamas Krišnos pėdomis Nitjananda Prabhu vesdavosi savo vaikystės draugus į vietinio pienininko namus vogti pieno ir jogurto. Jo draugai niekada nesiskirdavo su juo ir negrįždavo į namus – dieną ir naktį jie žaisdavo Nitjanandos Prabhu draugijoje. \nJų tėvai ir motinos nesiskundė\, visi mylėjo Nitjanandą visa širdimi ir siela. Jis su meile apglėbdavo savo giminaičius ir draugus. Matydami jo nuostabius vaikystės žaidimus\, visi stebėjosi: „Mes dar niekada nematėme tokių nuostabių žaidimų. Kaip taip įmanoma\, kad šis vaikas išmoko viską\, ką darė Krišna?“ \nVieną dieną\, iš medžių lapų sulipdęs gyvates\, jis nusivedė vaikus prie tvenkinio. Vienas berniukas įbrido į vandenį ir nejudėdamas plūduriavo\, o Nitjananda Prabhu jį pažadino. \nKitą dieną jis nusivedė vaikus į palmių giraitę\, kur jie žaidė demono Dhenukos nužudymą ir ragavo tal palmių vaisius. Nitjananda dažnai lankydavosi ganyklose\, kur su vaikais žaisdavo įvairiausius žaidimus. Sukonstravęs žaislinius demonus ir pavadinęs juos Baka\, Agha bei Vatsa\, jis juos nugalabydavo. Popiet Nitjananda Prabhu su savo vaikystės draugais pūsdami į buivolų ragus grįždavo namo. \nDar Jis mėgdžiodavo Krišnos žaidimą\, kai šis pakėlė Govardhano kalną. Kitą dieną\, pastatęs Vrindavano repliką\, žaisdavo ten su draugais. Taip pat vogdavo gopių drabužius bei lankydavosi pas aukojimus atliekančias brahmanų žmonas. Vienas iš vaikų užsiklijavęs barzdą suvaidindavo Naradą Munį ir slapta patarinėdavo Kamsai. Kartą vienas berniukas persirengė Akrūra ir\, vykdydamas Kamsos įsakymą\, išsivedė Krišną ir Balaramą iš Vrindavano. Nitjananda Prabhu skendėjo sielvarte\, patirdamas gopių išsiskyrimo su Krišna nuotaiką. Iš Jo akių visų vaikų akivaizdoje tekėjo ašarų upeliai. \nPaveikti Višnu iliuzinės energijos\, visi vaikai tiesiog žaidė su Nitjananda Prabhu ir niekas nesuprato Jo dieviškosios lilos transcendentiškumo. Pastatęs Mathuros kopiją\, jis su berniukais bastėsi tenai. Kai kurie vaidindavo\, kad veria girliandas\, kiti jas nešiodavo. Nitjananda Prabhu vieną iš piemenukų perrengdavo Kubdža ir leisdavosi jos iškvėpinamas. Kartą\, pagaminęs lanką\, Nitjananda Prabhu griausmingu trenksmu suskaldė jį. Nugalabijęs dramblį Kuvalajapidą bei imtynininkus Čanūrą ir Mustiką\, jis paimdavo už plaukų berniuką\, kuris vaidino Kamsą\, pargriaudavo jį ant žemės ir nutempdavo šalin. Nugalėjęs Kamsą\, jis su vaikais džiugiai šokdavo. \nŠitaip berniukiškos Nitjanandos Prabhu pramogos džiugino ir linksmino visus Ekačakros gyventojus. Savo žaidimuose Nitjananda Prabhu mėgdžiojo visus Dievo avatarų transcendentinius užsiėmimus. Kartą Nitjananda Prabhu suvaidino Vamaną\, o kitas berniukas – Bali Maharadžą. Nitjananda Prabhu apgavo jį\, priversdamas paaukoti tris pasaulius\, kol vienas iš vaikų\, persirengęs senu vyru\, vaidino Šukračarją\, kuris draudė dovanoti žemes. Tuomet Vamaną vaidinęs Nitjananda Prabhu\, priėmęs išmaldą iš Balio\, uždėjo savo lotoso pėdas tam berniukui ant galvos. Kitą kartą Nitjananda Prabhu suvaidino medžių ir akmenų tilto per vandenyną statymą\, o visi kiti vaikai vaidino beždžionių kariuomenę. Jis kapojo verandos augalus ir mėtė juos į vandenį\, apsimesdamas\, kad tai milžiniški medžiai\, o vaikai šaukė: „Džaja Rama! Džaja Raghunatha! Pergalė Ramai! Pergalė Raghu dinastijos Viešpačiui!” \nPats Viešpats įsikūnijo kaip Lakšmanas ir apimtas įtūžio su lanku rankoje patraukė į Sugrivos rūmus\, tardamas: „Tu\, apgailėtina beždžione! Mano Viešpats Rama kenčia dėl tavo veiksmų. Mano Viešpats sielvartauja Maljavano kalne\, o tu\, nedora beždžione\, linksminiesi su moterimis! Jei nori likti gyvas\, eik pas Ramą kaip įmanoma greičiau ir pasisiūlyk jam padėti.” \nKitą dieną\, Lakšmano nuotaikoje\, jis piktai baugino Parašuramą\, sakydamas: „O brahmane – neprisiimu atsakomybės už tai\, kas tau nutiks\, jei tuoj pat iš čia nedingsi.“ Naivūs ir tyri vaikai laikė Nitjanandos Prabhu įsijautimą į Lakšmano vaidmenį tiesiog vaikišku žaidimu. Jie neturėjo nei menkiausio supratimo apie Jo\, kaip Aukščiausiojo Dievo Asmens\, padėtį. Kai kurie iš jų klaidžiojo apsimetę penkiomis beždžionėmis\, o Nitjananda Prabhu\, atlikdamas Lakšmano vaidmenį\, jų klausdavo: „Kas jūs tokie\, beždžionės\, klaidžiojančios po miškus? Pasakykite man! Aš esu Raghunathos tarnas!” \nJie jam atsakydavo: „Mes klajojame čia iš baimės Baliui. Nuvesk mus pas Ramą! Priimame tavo pėdų dulkes ant savo galvų.“ Šiltai juos apkabinęs\, jis nuvesdavo juos pas savo šeimininką ir nusilenkdavo prie Ramos pėdų\, krisdamas ant žemės lyg lazda. Vieną dieną\, įsijautęs į Lakšmano vaidmenį\, Nitjananda Prabhu buvo sumuštas Indradžito. Kitą dieną jis žaisdavo\, kad žudo Indradžitą. Vieną iš berniukų paskyręs atlikti Vibhišanos vaidmenį\, jis nuvesdavo jį į Ramo buveinę ir paskui įšventindavo jį į Lankos karaliaus postą. Kitas vaikas sušukdavo: „Žiūrėkite! Aš ateinu kaip Ravana. Saugokitės mano lanko strėlių. Tegul Lakšmanas jus apsaugo\, jei tik sugebės!“ Tai pasakęs\, vaikas\, vaidinęs Ravaną\, sviedė į Nitjanandą Prabhu lotoso žiedą\, o šis\, įsijautęs į nugalėto Lakšmano vaidmenį\, be sąmonės krito ant žemės. Nualpęs Nitjananda Prabhu nebeatsikėlė. Nors berniukai įvairiais būdais bandė jį atgaivinti\, Jo kūne nebuvo jokių gyvybės ženklų. Visi vaikai griebėsi už galvų\, verkė\, bliovė. Išgirdę jų verksmą\, į tą vietą skubiai atėjo Nitjanandos Prabhu motina ir tėvas. Radę savo vaiką be gyvybės ženklų\, jie abu be sąmonės krito ant žemės. \nVisa kaimo bendruomenė susirinko į tą vietą ir su nuostaba stebėjo šį vaizdą. Vaikai viską paaiškino. Kažkas iš minios tarė: „Aš suprantu šio įvykio priežastį. Kažkada vienas aktorius vaidino Dašarathą ir išgirdęs\, kad Rama buvo ištremtas į mišką\, numirė.“ Dar kažkas sakė: „Berniukas tik atlieka savo vaidmenį. Kai tik Hanumanas atneš ir sugirdys jam vaistus\, jis atsigaus.“ \nŽinoma\, Nitjananda Prabhu jau buvo viską paaiškinęs vaikams. Jis jiems sakė: „Kai tik nukrisiu\, visi apsupkite mane ratu ir verkite. Po trumpo laiko išsiųskite Hanumaną. Mano gyvybė sugrįš\, jei man ant nosies užtepsite vaistų.“ Tačiau vos tik Viešpats\, kuris tobulai atliko savo vaidmenį\, neteko sąmonės\, vaikai labai sunerimo. Jie visiškai prarado nuovoką ir niekas nebeprisiminė Nitjanandos Prabhu nurodymų. Jie tik verkė ir verkė\, šaukdami: „Oi\, broli\, kelkis!“ Tačiau praeivių pastabos privertė juos prisiminti Viešpaties patarimą. Vienas vaikų išėjo kaip Hanumanas\, o kitas\, persirengęs išminčiumi\, pastojo jam kelią. Pasisveikinęs ir pasiūlęs vaisių bei šaknų\, išminčius tarė: „Prašau\, brangus drauge\, pasilik su manimi šiek tiek laiko ir palaimink mano kuklią atsiskyrėlio buveinę. Tik didele sėkme apdovanotas žmogus gali susilaukti tokios asmenybės kaip tu draugijos.“ Hanumanas atsakė: „Mano darbas neatidėliotinas. Turiu skubėti. Negaliu sustoti. Prašau atleisti man\, bet turiu atsisveikinti. Tikriausiai esi girdėjęs apie Lakšmaną\, jaunesnįjį Ramos brolį. Ravana jį nutrenkė savo šakti strėle ir dabar jis be sąmonės. Turiu skubėti į Gandhamadanos kalną – tik tinkami vaistai gali išgelbėti jo gyvybę.“ Vaikas\, vaidinęs Hanumaną\, visus šiuos žodžius ištarė taip\, kaip jį buvo išmokinęs Nitjananda Prabhu. Visi žiūrėjo apstulbę. Išminčiaus prašymu Hanumanas nuėjo prie netoliese esančio ežero išsimaudyti. Kitas vaikas\, pasislėpęs po vandeniu\, sugriebė jį už kojų. Taip šis vaikas atliko krokodilo vaidmenį ir patraukė Hanumaną į vandenį. Hanumaną vaidinęs vaikas ištempė krokodilą į krantą ir jį nugalėjo. Tuomet Hanumanas susidūrė su dar grėsmingesniu priešininku. Vaikas\, persirengęs rakšasu\, puolė Hanumaną ir grasino jį suėsti\, sakydamas: „Tu nugalėjai krokodilą\, bet dabar turėsi įveikti mane. Kas prikels Lakšmaną\, jei aš tave prarysiu gyvą?“ Hanumanas atsakė: „Jūsų Ravana – niekingas šuo. Bėk kiek įkabindamas ir dink iš čia.“ Taip abu vaikai kovėsi tarpusavyje\, kol sugriebė vienas kitą už plaukų ir pradėjo muštis kumščiais. Po kurio laiko Hanumanas nugalėjo rakšasą. Galiausiai Hanumaną vaidinantis vaikas pasiekė Gandhamadanos kalną. Ten keli berniukai\, persirengę gandharvais\, kurį laiką su juo kovėsi\, bet nugalėjęs juos Hanumanas ant savo galvos parsinešė Gandhamadanos kalną. Vienas vaikų\, vaidinęs gydytoją\, atminė Ramą ir užtepė vaistų ant Nitjanandos Prabhu\, kuris vaidino Lakšmaną\, nosies. Galiausiai kilnusis Viešpats Nitjananda Prabhu atgavo sąmonę ir atsistojo ant kojų. \nTai išvydę visi tėvai ir kiti žmonės prapliupo juoku. Hadai Panditas paėmė vaiką ant rankų\, o visi berniukai džiūgavo. Visi klausė: „Brangusis vaike\, iš kur tu viso to išmokai?“ O Viešpats juokdamasis atsakydavo: „Visa tai yra mano dieviškieji žaidimai.“ \nViešpaties kūnas ankstyvoje vaikystėje buvo subtiliai šviesus. Niekas nenorėjo liautis Jo glėbesčiavę. Visi mylėjo Jį labiau nei savo pačių sūnus. Viešpaties iliuzinės energijos paveikti\, niekas nesuprato\, kad Jis yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Taipgi nuo pat ankstyvos vaikystės mėgstamiausias Nitjanandos Prabhu užsiėmimas buvo atkartoti Krišnos žaidimus. Visi vaikai\, palikę savo tėvus ir namus\, nuolatos žaisdavo kartu su Nitjananda Prabhu. Šimtus kartų nuoširdžiai lenkiuosi visų tų berniukų\, kurie taip žaidė su Aukščiausiuoju Viešpačiu Nitjananda Prabhu\, lotoso pėdoms. Nitjananda Prabhu šitaip atliko savo žaidimus ir nuo pat kūdikystės Jam niekas daugiau neteikė tokio džiaugsmo kaip Šri Krišnos lilos. \nKas turi galią apsakyti transcendentinius Anantos žaidimus? Jie atsiskleidžia tik Jo paties malone\, Jo paties valia. Taigi Nitjananda Prabhu pirmuosius dvylika savo gyvenimo metų praleido namuose ir vyko į piligrimines keliones\, kur lankė įvairias šventąsias Indijos vietas. Jis klajojo kaip piligrimas iki dvidešimties metų amžiaus\, o tada nukeliavo pas Šri Čaitanją Mahaprabhu. \nKlausykitės šio „Čaitanja-Bhagavatos“ Adi-liloje išdėstyto pasakojimo apie Aukščiausiosiojo Dievo Asmens Nitjanandos Prabhu piligriminę kelionę. Apie Nitjanandą Prabhu piktžodžiauja tik nedorėliai ir nuodėmingi bedieviai. Jis išgelbėjo visą pasaulį. Jis yra neprilygstamas gailestingumo vandenynas. Tik Jo malone suprantu tiesą apie Šri Čaitanją Mahaprabhu. Tik Jo dėka pasaulis sužinojo apie Šri Čaitanjos Mahaprabhu didybę. Klausykitės\, kaip Nitjananda Prabhu\, mylimiausias Šri Čaitanjos Mahaprabhu bendražygis\, keliavo po visas šventąsias Indijos tirthas. \nViešpats pirmiausia aplankė šventą vietą\, vadinamą Vakrešvara. Iš ten jis leidosi į kelionę vienas ir pasiekė Vaidjanathos giraitę. Aplankęs Gają\, jis nukeliavo į Kašį – Viešpaties Šivos buveinę\, kurioje Gangos tėkmė pradeda tekėti į šiaurę. Išvydęs Gangą\, Nitjananda Prabhu apimtas džiaugsmo maudėsi jos vandenyse Kašyje ir nepasotinamu troškuliu gėrė jų saldų skonį. Maghos mėnesį jis atliko rytinį apsiplovimą Prajagoje\, o iš ten nuvyko į savo ankstesnio gimimo vietą Mathuroje. Žaisdamas Jamunos vandenyse Višrama-ghatoje\, Viešpats ekstazėje klajojo aplink Govardhano kalną ir taip perėjo visas dvylika Vrindavano girių. Jis aplankė Nandos Maharadžo namus Gokuloje ir\, atsisėdęs toje šventoje vietoje\, ėmė verkti iš jausmų antplūdžio. Išreiškęs pagarbą Madana Gopalai\, Viešpats nukeliavo į Hastinapurą – Pandavų namus – ir\, išvydęs šių iškilių bhaktų buveinę\, prapliūpo ašaromis. Tačiau visi tuo metu ten gyvenę žmonės nebuvo bhaktai ir nesuprato Viešpaties jausmų. Pagerbdamas Balaramos šlovę Hastinapuro mieste\, jis nusilenkė ir ekstatiškai sušuko: „Tebūnie mus visus išvaduoja Balarama\, plūgo nešėjas!“ \nPo to Nitjananda Prabhu nukeliavo į Dvaraką\, kur su didžiuliu džiaugsmu maudėsi jūroje. Jis aplankė Sidhapurą – Kapilos buveinę – ir šventoje vietoje\, vadinamoje žuvies tirtha (Matsja-tirtha)\, per didžiulę šventę dosniai išdalino daugybę virtų ryžių. Nitjananda Prabhu taip pat aplankė Šiva-kančį ir Višnu-kančį ir juokėsi\, matydamas nuožmų susiskaldymą tarp Višnu ir Šivos pasekėjų. \nJis nukeliavo į Kuru-kšetrą\, Priti-dakšą\, Bindhu-sarovarą\, Prabasą ir Sudaršana-tirthą\, o po to aplankė šventąją Tritos šulinio (Trita-kupa) tirthą. Iš ten jis keliavo į Nišalą\, Brahma-tirthą ir Čakra-tirthą. Viešpats aplankė Pratišrotą\, esančią netoli vakarų Sarasvati\, o iš ten ši didžiai dosni asmenybė – Nitjananda Prabhu – nukeliavo į Naimišaraniją. \nTuo metu Nitjananda Prabhu pasiekė Ajodją ir\, išvydęs šventąją Viešpaties Ramos gimimo vietą\, gausiai liejo ašaras. Po to jis nukeliavo į Guhakos\, čandalos\, karalystę\, kur iš ekstazės prarado sąmonę. Atmindamas Guhakos-čandalos atsidavimą\, Nitjananda Prabhu be sąmonės išbuvo tris dienas. Kiekvienoje girioje\, kurioje Viešpats Rama buvo apsistojęs kad ir kelioms dienoms\, Nitjananda Prabhu raitėsi ant žemės iš išsiskyrimo agonijos. \nJis nuėjo prie Saraju upės krantų\, išsimaudė jos vandenyse ir iš ten keliavo į Kausakį\, o vėliau – į nuošalią šventojo išminčiaus Paulastjos buveinę. Nusimaudęs visose šventose Gomati\, Gandaki ir Somos upių tirthose\, jis užkopė į Mahendros kalno viršūnę ir\, pagarbiai nusilenkęs Parašuramai\, patraukė link Hardvaro – vietos\, kur šiame pasaulyje prasideda Gangos tekėjimas. Po to jis aplankė Pampą\, Bhima-rati ir Sapta-Godavari\, taip pat nusimaudė Benvos ir Bhipasos tirthose. \nKilnusis Nitjananda Prabhu tuomet aplankė Kartiką ir užkopė į Šri kalną\, kuriame gyvena Šiva ir Parvati. Šiva ir Parvati\, apsireišę kaip brahmanas ir jo žmona\, gyveno ant šio kalno viršūnės. Jie abu atpažino savo garbinamą dievybę – Nitjanandą Prabhu\, kuris buvo atėjęs į šventąsias vietas apsirengęs kaip avadhūta. Pamatę savo brangų svečią\, abu labai apsidžiaugė\, o deivė Parvati pati savo rankomis su dideliu džiaugsmu paruošė Nitjanandai Prabhu prasadą. Šiva ir Parvati su didžia pagarba pasiūlė jam maisto\, o jis\, šypsodamasis\, nusilenkė jiems abiem. \nSlaptingus jų tarpusavyje turėtus pokalbius gali suprasti tik pats Krišna. Atsisveikinęs\, Nitjananda Prabhu patraukė į Dravidą. Aplankęs Vjenkatanathą\, Kamakosti-purį ir Kančį\, jis nuvyko prie garsiosios Kaveri upės\, o iš ten – į šventąją Šri Rangamo vietą\, kur kurį laiką pasiliko. Iš ten jis nukeliavo į Hari-kšetrą\, aplankė Rišabhos kalną\, o tada keliavo į Pietų Mathurą\, Kritamalą\, Tamraparnį ir galiausiai pasuko į šiaurę prie Jamunos upės\, kur aplankė Agastjos buveinę Malajos kalne. \nŽmonės ten tiesiog tryško džiaugsmu regėdami didžiadvasį Nitjanandą Prabhu\, kuris buvo dėkingas už jų svetingumą\, o iš ten\, didžiai pamalonintas\, keliavo į Badarikašramą. Nitjananda Prabhu kurį laiką pasiliko Naranarajanos rišio buveinėje ir laiką visiškoje vienumoje. Iš ten jis patraukė į Vjasos rezidenciją\, kur Šrila Vjasadeva atpažino\, kad Nitjananda Prabhu yra pats galingasis Balarama. \nPasirodęs Vjasa pasveikino savo svečią\, o Viešpats pagarbiai nusilenkė Šrilai Vjasadevai. Nitjananda Prabhu nukeliavo į budistų vienuolyną\, kur rado juos sėdinčius drauge. Jis uždavė jiems klausimų\, tačiau niekas neatsakė. Supykęs ant budistų\, Viešpats užmojo jiems per galvas. Juokdamiesi budistai pabėgo\, o Nitjananda Prabhu\, nė kiek nesutrikęs\, tęsė savo piligriminę kelionę. \nViešpats atvyko į Kanjakos miestą ir po apsilankymo Durga-devi šventykloje keliavo į Pietų Indijos jūros pakrantę. Iš ten Nitjananda Prabhu nuvyko į Šri Anantos miestą\, o vėliau – prie penkių šokančių apsarų (dangiškųjų nimfų) tvenkinio. Viešpats aplankė Šivos šventyklą\, vadinamą Gokarna\, keliavo per Keralą ir Trigarthą\, o po to\, pagerbęs Dvaipajanos garbingąją žmoną\, keliavo į Nirbindhiją\, Pajosnį ir Taptį toliau tęsti savo dieviškos veiklos. \nJis aplankė Revą\, Mahišmačio miestą ir Malatirtą\, o tada pasuko vakarų link\, keliaudamas per Suparakhą. Nitjananda Prabhu buvo visiškai bebaimis – per visas savo keliones jis nieko nebijojo. Jo kūnas atrodė nusilpęs dėl nuolatinio pasinėrimo į Krišnos sąmonę. Nitjananda Prabhu kartais juokdavosi\, kartais verkdavo – kas galėjo suprasti jo transcendentines nuotaikas? Tokios buvo Viešpaties Nitjanandos Prabhu kelionės\, kai jis klajojo nuo vienos šventos vietos prie kitos\, lankydamas šventas tirthas. \nTuo metu\, visai atsitiktinai\, jis sutiko Madhavendrą Purį. Madhavendros Purio kūnas buvo persmelktas dieviškos meilės Šri Krišnai. Madhavendra Puris buvo apsuptas savo mokinių\, kurie buvo pasinėrę į Krišnos premą. Nitjananda neragavo jokio kito maisto\, išskyrus saldžius Krišnos bruožus – Krišnos sąmonės skonis buvo vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Jo šventas kūnas buvo Krišnos žaidimų vieta. Geriausias jo meilės Krišnai įrodymas yra tai\, kad didysis Advaita Ačarja Prabhu buvo Madhavendros Purio mokinys. \n  \nVos tik išvydęs Madhavendrą Purį\, Nitjananda prarado sąmonę ir\, apimtas dieviškos meilės\, gulėjo nejudėdamas. Tuo pat metu Madhavendra Puris išvydęs Nitjanandą taip pat prarado sąmonę ir atsijungė nuo aplinkinio pasaulio. \nŠri Čaitanja Mahaprabhu vėl ir vėl skelbė\, kad Madhavendra Puris yra pirminis tyros bhakti mokytojas. Kai Nitjananda ir Madhavendra Puris nualpo\, pamatę vienas kitą\, Išvara Puris ir visi kiti Madhavendros Purio mokiniai apsipylė ašaromis. \nAtgavę sąmonę\, jie abu vienas kitą apkabino ir verkdami liejo ekstazės ašaras. Šie du didieji mokytojai ridenosi žeme dieviškos meilės ekstazėje ir\, apimti džiaugsmo\, šaukė griaustinį primenančiais balsais. Meilės ašaros upeliais tekėjo iš jų akių\, ir žemė\, sušlapusi nuo jų ašarų\, jautėsi palaiminta. Nebuvo pabaigos transcendentinės ekstazės apraiškoms\, kurias rodė šie du didieji šventieji – jų kūnai drebėjo\, ašaros plūdo\, o plaukai stojosi piestu\, nes pats Šri Čaitanja Mahaprabhu šoko jų širdyse. \nNitjananda tarė: „Šiandien visos mano kada nors atliktos piligriminės kelionės pasiekė tobulumą\, nes mano akys išvydo šventąsias Madhavendros Purio pėdas. Liudyti tokią dievišką meilę kaip jo yra mano gyvenimo šlovė.“ Tvirtai apkabinęs Nitjanandą\, Madhavendra Puris\, springdamas dieviška meile\, negalėjo ištarti nė žodžio. Apimtas džiaugsmo\, jis nenorėjo paleisti Nitjanandos iš savo glėbio. \nIšvara Puris\, Brahmananda Puris ir visi kiti Madhavendros Purio mokiniai juto nenumaldomą trauką Nitjanandai Prabhu. Nors buvo sutikę daugybę atsižadėjusių šventųjų\, nė viename iš jų jie nerado nė menkiausio meilės Krišnai pėdsako. Susitikimai su tais nelaimingais ir nedorais žmonėmis jiems nešė vien skausmą\, todėl\, apimti sielvarto\, jie ieškojo prieglobsčio miškuose. Tačiau dabar\, matydami vienas kitame gyvą meilės Krišnai įsikūnijimą\, jie buvo išvaduoti iš visų savo kančių. \nNe vieną dieną Nitjananda Prabhu keliavo Madhavendros Purio draugijoje\, mėgaudamasis diskusijomis apie Krišnos žaidimus. Madhavendros Purio atsidavimas buvo nepaprastas – užtekdavo jam pamatyti juosvą debesį ir jis netekdavo sąmonės. Dieną ir naktį\, apimtas meilės Krišnai svaigulio\, jis juokėsi ir verkė\, kliedėjo\, šūkavo iš sielvarto lyg girtuoklis. \nNitjananda Prabhu\, apsvaigintas Govindos saldumo\, svirduliavo ir klupčiojo. Parkritęs ant žemės\, jis garsiai ir iš visos širdies juokdavosi. Matydami tokią stebuklingą Madhavendros Purio ir Nitjanandos Prabhu nuotaiką\, mokinių brolija be perstojo giedojo Hari vardą. Apimti saldžios dieviškos meilės\, jie nebeatskyrė dienos nuo nakties – laikas jiems neteko prasmės. Kas gali suprasti\, apie ką kalbėjosi Nitjananda Prabhu ir Madhavendra Puris? Jų žodžių prasmę žino tik pats Krišna. Madhavendra Puris negalėjo ištverti išsiskyrimo su Nitjananda Prabhu ir džiaugėsi nuolatine jo draugija. Jis sakė: „Nors esu aplankęs daugybę šventų tirthų\, niekur neradau tokios dieviškos meilės Dievui kaip tavoji. Sulaukęs tokio draugo kaip Nitjananda Prabhu\, aš iš tiesų pajutau Krišnos malonę – koks maloningas yra Krišna! Vieta\, kur galima pabūvoti Nitjanandos Prabhu draugijoje\, yra pranašesnė už Vaikunthą ir visas šventas tirthas kartu sudėjus. Vien išgirdęs apie tokio bhakto kaip Nitjananda Prabhu meilę\, žmogus tikrai susitiks Šri Krišną Čandrą. Tačiau tas\, kas jaučia bent šiek teik nepalankumo Nitjanandai Prabhu\, niekada nepatirs Krišnos meilės\, net jei ir būtų Krišnos bhaktas.“ \nTaip Madhavendra Puris dieną ir naktį šlovino Nitjanandą Prabhu ir tarnavo jam su meile bei atsidavimu. O Nitjananda Prabhu laikė Madhavendrą Purį savo mokytoju. Abu šie didieji šventieji buvo taip pasinėrę į meilę Krišnai\, kad nebeatskyrė\, ar diena\, ar naktis. Praleidęs šiek tiek laiko Madhavendros Purio draugijoje\, Nitjananda Prabhu iškeliavo link Ramos tilto\, žinomo Setubandhos vardu\, esančio pietiniame Indijos pakraštyje. \nMadhavendra Puris tuo metu keliavo prie Saraju upės. Visiškai pasinėrę į Krišną\, jie abu visai užmiršo savo fizinius kūnus. Pamiršę save\, jie dienas leido kęsdami vienas kito išsiskyrimo skausmą – tik tai palaikė juos gyvus. Jei jų sąmonėje būtų likusi bent menkiausia išorinio pasaulio nuovoka\, jie nebūtų išgyvenę šio skausmo. Kas su tikėjimu ir atsidavimu klausysis šio pasakojimo apie Nitjanandą Prabhu ir Madhavendrą Purį\, tikrai pasieks meilės Krišnai lobį. \nNitjananda Prabhu taip klajojo dieviškos meilės ekstazėje ir po kurio laiko atvyko į Setubandhą\, Ramos tiltą. Išsimaudęs  Dana-tirthos ghatoje\, jis nukeliavo į Ramešvarą\, iš ten pasiekė Vidžajanagarą. Aplankęs Majapuri\, Avanti ir Godavari upes\, Viešpats atvyko į Džijur-Nrismhadevos buveinę. Jis aplankė Trimalą ir šventąją Kurmanathos šventyklą. Galiausiai Nitjananda išvyko\, norėdamas pamatyti Šri Džaganatha-devą\, Nilačalos mėnulį. Tik įžengęs į Viešpaties Džaganathos\, palaimingo Nilačalos valdovo\, miestą ir išvydęs Viešpaties čakrą\, jis neteko sąmonės. Jis gavo Džaganathos daršaną – išvydo džiaugsmo kupiną jo Čaturvjuhos pavidalą. Nitjananda Prabhu prarado sąmonę paniręs į ekstazę nuo to reginio\, o atgavęs sąmonę\, vėl ją prarado. Tai kartojosi vėl ir vėl. Nitjanandą Prabhu krėtė drebulys\, jis prakaitavo\, verkė iš džiaugsmo\, jo ašaros liejosi ant žemės\, galingu balsu šūkavo ekstazėje. \nKas gali apsakyti Nitjanandos Prabhu ekstazę? Praleidęs kiek laiko Džaganatha Puryje\, Nitjananda Prabhu tęsė savo kelionę ir su didžiuliu entuziazmu aplankė vietą\, kur Ganga įteka į vandenyną. Kas gali nupasakoti visas jo keliones po įvairias šventas vietas? Aš jo malone užfiksavau tik dalį jų. Aplankęs šventąsias tirthas\, Nitjananda Prabhu sugrįžo į Mathurą. Jis apsistojo Vrindavane ir ten dieną naktį grimzdėjo mintyse apie Krišną. \nJis nieko nevalgė ir tik kartais išgerdavo šiek tiek pieno\, jei kas neprašytas jo paaukodavo. Nitjananda Prabhu pagalvojo: „Šri Gaura Čandra apsistojo Navadvipoje\, tačiau jo dieviška šlovė išlieka užslėpta. Kai tik Viešpats pasiryš atskleisti savo dieviškumą\, aš iš karto vyksiu į Navadvipą ir prisijungsiu prie tarnystės jam.“ Taip nusprendęs\, Nitjananda Prabhu nei išvyko į Navadvipą\, nei paliko Mathurą\, o tiesiog nuolat žaidė su vaikais Jamunos vandenyse ir Vrindavanos dulkėse. Ir nors Nitjananda Prabhu yra visagalis\, jis susilaikė ir niekam kol kas nedalino meilės Višnu. Jis mąstė\, kad ateis laikas atlikti dieviškos meilės dalinimo žaidimą pagal Viešpaties įsakymą\, kai Viešpats Gaura Čandra apsireikš pats. Tarnystės Viešpačiui didybės visiškai nesumenikna mintis\, kad nereikėtų daryti nieko kito kaip tik vykdyti Šri Čaitanjos Mahaprabhu nurodymus\, tad Nitjananda Prabhu laukė Viešpaties nurodymo. \nNiekas nepajuda be Aukščiausiojo Viešpaties\, Šri Čaitanjos Mahaprabhu\, įsakymo. Ir niekas negali nieko padaryti be Jo leidimo – net Ananta\, Brahma\, Šiva ar bet kuris kitas pusdievis. Visatos griovėjai\, valdovai ir globėjai savo pareigas atlieka tik gavę Šri Čaitanjos nurodymą. Nusidėjėliai\, kuriems šis teiginys kelia vidinį pasipriešinimą\, nenusipelnė net Vaišnavo žvilgsnio. Trys pasauliai liudija\, kad visos gyvosios būtybės dieviškos meilės lobį gavo tik Nitjanandos Prabhu malone. Jis – pirmasis Šri Čaitanjos Mahaprabhu bhaktas. Jo liežuvis brangina šlovingus Šri Čaitanją Mahaprabhu garbinančius žodžius. Nitjananda Prabhu dieną naktį kalba apie Čaitanją. Tarnaudamas Jam\, žmogus išsiugdo atsidavimą Šri Čaitanjai. Šlovė Nitjanandai Prabhu\, pirminiam Viešpačiui\, kurio malone galime suprasti Šri Čaitanjos Mahaprabhu šlovę. Prisirišimas prie Nitjanandos Prabhu dovanoja Šri Čaitanjos Mahaprabhu malonę. Tam\, kuris pažįsta Nitjanandą Prabhu\, nė viename pasaulyje negresia pavojus. Jei kas trokšta peržengti šį tamsos pasaulį ir panirti į atsidavimo vandenyną\, tegu tarnauja švelniam tarsi mėnulis Nitjanandai. Vieniems Nitjananda Prabhu – pats Balarama. Kiti sako\, kad jis yra dieviškos meilės Šri Čaitanjai įsikūnijimas. Tegul jie kalba\, kaip jiems atrodo. Nesvarbu\, ar Nitjananda Prabhu yra atsiskyrėlis\, bhaktas ar išminčius – kas jis bebūtų savo santykyje su Šri Čaitanja – te jo lotoso pėdos amžinai palieka įspaudą visų širdyse. Jei išgirdęs apie visas šias Nitjanandos Prabhu dorybes žmogus vis vien išlieka nuodėmingas\, negerbia jo\, nori apkalbėti ar kaip nors kitaip paniekinti – spirsiu jam į veidą savo kairiąja koja. Kai kurie Šri Čaitanjos sekėjai apie Nitjanandą Prabhu kalba taip\, kad\, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo\, jog jį niekina\, iš tiesų – šlovina. Tokie išaukštinti vaišnavai (kaip Advaita Ačarja) visada yra tyros širdies ir transcendentinės sąžinės. Jų tariami nesutarimai ar ginčai – tai tik lila\, dvasinis žaidimas. Jei kas žiūrės į tuos nesutarimus paviršutiniškai ir ims palaikyti vieną pusę\, niekindamas kitą – žlugs. Tik sekdamas tais\, kurie griežtai smerkia bet kokį Nitjanandos šmeižtą\, žmogus gali pasiekti Šri Čaitanją. Kada gi ateis ta diena\, kai galėsiu regėti dieviškuosius Šri Čaitanją Mahaprabhu ir Nitjanandą Prabhu\, apsuptus bhaktų? Te Nitjananda Prabhu bus mano amžinas mokytojas. Teliksiu ištikimas Nitjanandai Prabhu ir tetarnausiu šventosioms Šri Gauračandros pėdoms. Gyvenimas po gyvenimo teskaitysiu šventąją „Bhagavatą“ prie Nitjanandos Prabhu pėdų. Tokia mano viltis. Šlovė Aukščiausiajam Viešpačiui\, Šri Čaitanjai Mahaprabhu! Tu davei mums Nitjanandą Prabhu ir Tu jį atėmei. Vis dėlto\, o Mahaprabhu\, suteik man vieną palaiminimą – kad mano protas visuomet liktų prisirišęs prie Tavęs ir Nitjanandos Prabhu. Jis – Tavo didžiausias bhaktas. Be Tavo pritarimo niekas negali pasiekti Jo lotoso pėdų. Nitjananda Prabhu klajojo po Vrindavaną ir įvairias šventas vietas iki tol\, kol Šri Čaitanja Mahaprabhu apreiškė savo dievišką prigimtį. Tas\, kuris su tikėjimu klausosi pasakojimų apie Nitjanandos Prabhu piligrimines keliones\, pasiekia dieviškos meilės lobį. \nŠri Krišna Čaitanja yra Nitjanandos Prabhu gyvenimas ir siela. Melsdamasis prie jų lotoso pėdų Vrindavana Dasa gieda „Šri Čaitanja-Bhagavatą“. \n  \nŠią dieną Šri Nitjanandos bhaktai pasninkauja iki vidurdienio.
URL:https://www.gokula.lt/renginys/viespaties-nitjanandos-apsireiskimo-diena/
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:https://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2022/02/wall1_slideshow.jpg
END:VEVENT
END:VCALENDAR