BEGIN:VCALENDAR
VERSION:2.0
PRODID:-//Naujoji Gokula - ECPv6.6.4//NONSGML v1.0//EN
CALSCALE:GREGORIAN
METHOD:PUBLISH
X-ORIGINAL-URL:http://www.gokula.lt
X-WR-CALDESC:Naujoji Gokula renginiai
REFRESH-INTERVAL;VALUE=DURATION:PT1H
X-Robots-Tag:noindex
X-PUBLISHED-TTL:PT1H
BEGIN:VTIMEZONE
TZID:Europe/Helsinki
BEGIN:DAYLIGHT
TZOFFSETFROM:+0200
TZOFFSETTO:+0300
TZNAME:EEST
DTSTART:20270328T010000
END:DAYLIGHT
BEGIN:STANDARD
TZOFFSETFROM:+0300
TZOFFSETTO:+0200
TZNAME:EET
DTSTART:20271031T010000
END:STANDARD
END:VTIMEZONE
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20270103
DTEND;VALUE=DATE:20270104
DTSTAMP:20261025T013356
CREATED:20251127T152320Z
LAST-MODIFIED:20251127T152406Z
UID:3491-1798934400-1799020799@www.gokula.lt
SUMMARY:Saphala Ekadašis
DESCRIPTION:Judhišthira Maharadža pasakė: „O mano brangusis Viešpatie Šri Krišna\, kaip vadinasi tas Ekadašis\, kuris įvyksta Paušos mėnesį (gruodžio-sausio mėn.) dylant mėnuliui? Kaip jo laikytis ir kuri Dievybė turi būti garbinama šią šventą dieną? Prašau man iki galo papasakoti šias detales\, kad suprasčiau\, o Džanardana.\nTada Aukščiausiasis Dievo Asmuo Šri Krišna atsakė: „O geriausias iš karalių\, tu trokšti išgirsti Pauša-kišna Ekadašio šlovę\, todėl aš tau išsamiai papasakosiu. Manęs jokia auka ar labdara nepatenkina taip\, kaip pilnas Ekadašio pasninkas\, kurio laikosi Mano bhaktas. Todėl Ekadašio dieną\, Viešpaties Hari dieną\, pagal savo išgales reikia pasninkauti. O\, Judhišthira\, aš raginu tave nepertraukiamai\, susikaupus išklausyti Pauša-krišna Ekadašio\, sutampančio su Dvadašiu\, šlovę. Kaip jau paaiškinau anksčiau\, nereikėtų daryti skirtumo tarp daugybės Ekadašių. O karaliau\, siekdamas naudos visai žmonijai\, dabar papasakosiu tau apie Pauša-krišna Ekadašio laikymosi procesą. \nPauša-krišna Ekadašis taip pat žinomas kaip Saphala Ekadašis. Šią šventą dieną reikia garbinti Viešpatį Narajaną\, nes Jis yra šio Ekadašio valdančioji Dievybė. Tai reikia daryti laikantis anksčiau aprašyto pasninko metodo. Kaip tarp gyvačių geriausia yra Šeša-naga\, o tarp paukščių geriausias – Garuda\, tarp aukų geriausia ašvamedha-jajna\, tarp upių geriausia Motina Ganga\, geriausia tarp dievų Viešpats Višnu\, o tarp dvikojų – brahmanai\, taigi tarp upių geriausia. visas pasninko dienas Ekadašis yra pats geriausias. O svarbiausias iš karalių\, gimusių Bharatos dinastijoje\, tas\, kuris griežtai laikosi Ekadašio\, Man tampa labai brangus ir visokeriopai garbinamas. Dabar klausykis pasakojimo apie Saphala Ekadašio laikymosi procesą. \nPer Saphala Ekadašį Mano bhaktas turėtų garbinti Mane\, siūlydamas Man šviežius vaisius atsižvelgdamas į laiką\, vietą ir aplinkybes bei medituodamas į Mane kaip į visapusišką Aukščiausią Dievo Asmenybę. Jis turėtų pasiūlyti Man džambira vaisių\, granatų\, betelio riešutų ir lapų\, kokoso riešutų\, įvairių kitų riešutų\, gvajavos\, gvazdikėlių\, mangų ir įvairių aromatinių prieskonių. Jis taip pat turėtų Man paaukoti smilkalų ir ryškių ghi ugnelių\, nes tokia atnaša Saphala Ekadašio dieną yra ypač šlovinga. Bhaktas turėtų stengtis nemiegoti Ekadašio naktį. \nDabar\, prašau\, dėmesingai klausykis\, kaip papasakosiu apie nuopelnus\, gaunamus pasninkaujant ir visą naktį nemiegant bei giedant Narajanos šlovę. O geriausias iš karalių\, nėra jokios aukos ar piligriminės kelionės\, kuri suteiktų nuopelnus\, lygius ar geresnius už  gautus pasninkaujant per šį Saphala Ekadašį. Toks pasninkas – ypač jei žmogus gali išlikti  budrus visą naktį – ištikimam bhaktui suteikia tokius pat nuopelnus kaip ir griežtų askezių laikymasis penkis tūkstančius žemiškų metų. O liūte tarp karalių\, prašau klausykis\, kaip papasakosiu šlovingą istoriją\, kuri išgarsino šį Dieviškąjį Ekadašį. \nKadaise buvo miestas\, vadinamas Čampavati\, kurį valdė šventasis karalius Mahišmata. Jis turėjo keturis sūnus\, iš kurių vyriausias Lumpaka visada užsiimdavo įvairiausia nuodėminga veikla – neteisėtais seksualiniais santykiais su svetimomis žmonomis\, lošimu bei santykiais su žinomomis prostitutėmis. Savo nedorais poelgiais jis pamažu iššvaistė savo tėvo karaliaus Mahišmatos turtus. \nLumpaka taip pat labai kritiškai žiūrėjo į daugelį devų\, įgalintų Viešpaties palydovų\, taip pat į brahmanus ir kiekvieną dieną nesigėdydavo piktžodžiauti prieš vaišnavus. Pagaliau karalius Mahišmata\, pastebėjęs neatgailaujančią įžūlią savo sūnaus nuotaiką\, ištrėmė jį į mišką. Bijodami karaliaus\, net gailestingi giminaičiai neatėjo ginti Lumpakos. Toks piktas karalius buvo ant savo sūnaus ir toks nuodėmingas buvo šis Lumpaka. \nTremtyje suglumęs\, puolęs ir atstumtas Lumpaka sau galvojo: „Mano tėvas mane ištrėmė ir net mano giminės nei piršto nepakėlė\, kad mane apgintų. Ką man dabar daryti?“ Jis planavo nuodėmę\, galvodamas: „Aš sėlinsiu atgal į miestą tamsoje ir grobsiu jo turtus. Dieną būsiu miške\, o kai grįš naktis – tai ir aš į miestą“. \nTaip pagalvojęs\, nuodėmingasis Lumpaka įžengė į miško tamsą. Dieną jis žudė daugybę gyvūnų\, o naktį vogė iš miesto visokius vertingus daiktus. Miesto gyventojai kelis kartus jį sulaikė\, bet\, bijodami karaliaus\, paliko jį ramybėje. Jie pagalvojo\, kad Lumpaka ankstesniuose gimimuose turėjo būti sukaupęs daugybę nuodėmių\, kurios privertė jį pasielgti netinkamai ir prarasti savo karališkąją padėtį. Negana to\, jis juk pradėjo elgtis nuodėmingai kaip paprastas savanaudis vagis. Visgi\, nors Lumpaka valgė mėsą\, jis taip pat kiekvieną dieną valgė vaisius. \nJis\, pats to nežinodamas\, gyveno po senu\, labai brangiu Viešpačiui Vasudevai banjano medžiu. Iš tiesų\, daugelis garbino šį medį kaip pusdievį (visų medžių atstovą-vadovą). \nLaikui bėgant\, Lumpakai užsiimant tiek daug nuodėmingų ir smerktinų veiksmų\, atėjo Saphala Ekadašis. Ekadašio (Dašamio) išvakarėse Lumpakai teko praleisti visą naktį nemiegojus dėl didelio šalčio\, kurį jautė dėl prastos patalynės. \nŠaltis ne tik atėmė iš jo ramybę\, bet ir beveik atėmė gyvenimą. Kai saulė patekėjo\, jis buvo beveik miręs\, jis kaleno dantimis ir jį beveik ištiko koma. Tiesą sakant\, visą Ekadašio rytą jis išbuvo sustingęs ir negalėjo pabusti iš artimos komai būklės. Atėjus Saphala Ekadašio vidurdieniui\, nuodėmingasis Lumpaka pagaliau sugebėjo pakilti iš savo vietos po tuo banjanu. Bet su kiekvienu žingsniu jis vis labiau klupo ir krito ant žemės. Vidury džiunglių\, jis šlubavo\, tarsi luošas\, lėtai ir neryžtingai\, stipriai kankinamas alkio ir troškulio. Lumpaka buvo toks silpnas\, kad per visą dieną nesugebėjo net sukaupti jėgų nė vieno gyvūnui nužudyti. Jis tiesiog rinko vaisius\, kurie savaime nukrito ant žemės. Kol jis pargrįžo į savo buveinę po banjanu\, saulė jau buvo nusileidusi. \nPadėjęs vaisius ant žemės šalia savęs (švento banjano medžio papėdėje)\, Lumpaka pradėjo šaukti: „O\, vargas man! Ką turėčiau daryti? Mielas tėve\, kas man nutiks? O Šri Hari\, būk man gailestingas ir priimk šiuos vaisius kaip auką! Jis vėl buvo priverstas visą naktį nemiegoti\, bet tuo tarpu gailestingasis Aukščiausiasis Dievo Asmuo\, Viešpats Madhusudana\, buvo patenkintas nuolankia Lumpakos miško gėrybių auka ir priėmė ją. Lumpaka nesąmoningai laikėsi pilno Ekadašio pasninko ir dėl tą dieną pelnytų nuopelnų atgavo savo karalystę be jokių papildomų kliūčių. Paklausyk\, o Judhišthira\, kas atsitiko karaliaus Mahišmatos sūnui\, kai vos dalelė tų nuopelnų sužydo jo širdyje. Saulei gražiai pakilus į dangų kitą dieną po Ekadašio\, dailus arklys priėjo prie Lumpakos\, tarsi būtų jo ieškojęs\, ir atsistojo šalia. \nTuo metu iš giedro mėlyno dangaus staiga pasigirdo balsas: „Šis arklys tau\, Lumpaka! Užlipki ant jo ir greitai joki iš šio miško pasveikinti savo šeimos! O karaliaus Mahišmatos sūnau\, Aukščiausiojo valdovo Vasudevos gailestingumu ir nuopelnų\, kuriuos įgijai laikydamasis Saphala Ekadašio\, galia\, tavo karalystė bus grąžinta tau be jokių papildomų kliūčių. Tokia nauda gaunama pasninkaujant šiomis palankiausiomis dienomis. Eik dabar\, tėve\, ir mėgaukis tau derama vieta dinastijoje. \nIšgirdęs šiuos iš dangaus skambančius žodžius\, Lumpaka užsėdo ant žirgo ir jojo atgal į Čampavati miestą. Dėl nuopelnų\, kuriuos jis sukaupė pasninkaudamas Saphala Ekadašio metu\, jis dar kartą tapo gražiu princu ir sugebėjo sutelkti savo mintis į Aukščiausiojo Dievo Asmens Hari lotoso pėdas. Kitaip tariant\, jis tapo Mano tyru bhaktu. \nLumpaka pasiūlė savo tėvui\, karaliui Mahišmatai\, nuolankius nusilenkimus ir grįžo į savo kunigaikščio pareigas. Matydamas savo sūnų taip papuoštą vaišnavų ornamentais ir tilaka (udhvara pundra)\, karalius Mahišmata suteikė jam karalystę\, o Lumpaka valdė taikiai daug daug metų. Kai tik ateidavo Ekadašis\, jis su dideliu atsidavimu garbindavo Aukščiausiąjį Viešpatį Narajaną\, dėl Šri Krišnos gailestingumo gavo gražią žmoną ir puikų sūnų. Senatvėje Lumpaka perdavė savo karalystę sūnui – kaip ir jo paties tėvas. Karalius Mahišmata perdavė ją jam pačiam. Tada Lumpaka išėjo į mišką\, kad sutelktų dėmesį ir su dėkingumu tarnautų Aukščiausiajam Viešpačiui\, suvaldęs protą ir jusles. \nApsivalęs nuo visų materialių troškimų\, jis paliko savo senąjį materialųjį kūną ir grįžo namo\, atgal pas Dievą\, pasiekdamas  savo garbinamo Viešpaties Šri Krišnos lotoso pėdas. O Judhišthira\, tas\, kuris garbins Mane kaip Lumpaka\, visiškai išsilaisvins nuo nerimo ir kančių. Tiesą sakant\, kiekvienas\, kuris tinkamai laikysis šio šlovingo Saphala Ekadašio – net nesąmoningai\, kaip Lumpaka – išgarsės šiame pasaulyje. Jis neabejotinai išsilaisvins nuo mirties ir sugrįš į dvasinę Vaikunthos buveinę. Dėl to nekyla jokių abejonių. Be to\, tas\, kuris tiesiog klausosi Saphala Ekadašio šlovės\, gauna tokius pat nuopelnus kaip ir tas\, kuris atlieka radžasuja-jagią\, ir kitą gimimą eina į rojų\, tai kur čia praradimas? \nTaip baigiasi pasakojimas apie Pauša-krišna Ekadašio arba Saphala Ekadašio šlovę iš „Bhavišja-utara Puranos“.
URL:http://www.gokula.lt/renginys/saphala-ekadasis-5/
ATTACH;FMTTYPE=image/jpeg:http://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2022/12/1105315484.jpg
END:VEVENT
BEGIN:VEVENT
DTSTART;VALUE=DATE:20270119
DTEND;VALUE=DATE:20270120
DTSTAMP:20261025T013356
CREATED:20260727T115455Z
LAST-MODIFIED:20260727T115455Z
UID:3510-1800316800-1800403199@www.gokula.lt
SUMMARY:Putrada Ekadašis
DESCRIPTION:Putrada Ekadašis (Pauša-šukla Ekadašis)\nPamaldus ir šventas Judhišthira Maharadžas pasakė: „O Viešpatie\, Tu taip gražiai mums paaiškinai nuostabią Saphala Ekadašio šlovę\, kuri vyksta Paušos mėnesį (gruodžio-sausio mėn.) dylant mėnuliui (Krišna-pakša). Dabar prašau\, būk man gailestingas ir papasakok man apie Ekadašį\, kuris įvyksta šį mėnesį pilnėjant mėnuliui (Šukla arba Gaura pakša). Koks jo pavadinimas ir kokia Dievybė turi būti garbinama šią šventą dieną? O Purušotama\, o Hrišikeša\, taip pat pasakyk man\, kaip Tu gali būti patenkintas šią dieną? Viešpats Šri Krišna tada atsakė: „O šventasis karaliau\, visos žmonijos labui aš dabar tau pasakysiu\, kaip pasninkauti per Pauša-šukla Ekadašį. Kaip paaiškinta anksčiau\, kiekvienas pagal savo galimybes turėtų laikytis Ekadašio vratos taisyklių ir nuostatų. Šis įsakymas taip pat taikomas Ekadašiui\, vadinamam Putrada Ekadašiu\, kuris sunaikina visas nuodėmes ir pakelia žmogų į dvasinę buveinę. Aukščiausiasis Dievo Asmuo Šri Narajana\, pirminė asmenybė\, yra garbintina šio Ekadašio Dievybė\, o savo ištikimiems bhaktams Jis su džiaugsmu dovanoja viską\, ko jiems trūksta\, ir apdovanoja visišku tobulumu. Taigi tarp visų gyvų ir negyvų būtybių trijuose pasauliuose (žemesnėse\, vidurinėse ir aukštesnės planetų sistemose)\, nėra geresnės asmenybės už Viešpatį Narajaną. \nO karaliau\, dabar aš tau papasakosiu Putrada Ekadašio istoriją\, kuri pašalina visas nuodėmes ir suteikia šlovę bei žinias. „Kažkada buvo karalystė\, pavadinta Bhadravati\, kurią valdė karalius Suketumanas. Jo karalienė buvo garsioji Šaibja. Karalius neturėjo sūnaus\, todėl ilgai nerimavo\, galvodamas: „Jei aš neturėsiu sūnaus\, kas tęs mano dinastiją?“ Tokiu būdu karalius labai ilgą laiką pamaldžiai meditavo\, galvodamas: „Kur man eiti? Ką turėčiau daryti? Kaip gauti pamaldų sūnų (putrą)?“ Taip karalius Suketumanas negalėjo rasti laimės niekur savo karalystėje\, net savo paties rūmuose\, ir vis daugiau laiko pradėjo leisti savo žmonos rūmuose. Jo neapleido niūri nuotaika ir mintys apie tai\, kaip galėtų susilaukti sūnaus. Taigi\, ir karalius Suketumanas\, ir karalienė Šaibja labai kankinosi. Net kai aukodavo tarpaną (vandens aukas savo protėviams)\, abipusė kančia vertė juos galvoti\, kad tas vanduo negeriamas\, tarsi verdantis. Jie manė\, kad neturės palikuonių\, kurie jiems mirus galėtų siūlyti jiems tarpaną ir todėl taps pasiklydusiomis sielomis (vaiduokliais). Karalius ir karalienė ypač nuliūdo sužinoję\, kad protėviai nerimauja\, jog ir jiems greitai nebebus\, kas pasiūlytų tarpaną. Sužinoję\, kad nebepatenkinti net jų protėviai\, karalius ir karalienė darėsi vis liūdnesni\, ir nei dvasininkai\, nei draugai\, nei artimieji negalėjo jų nudžiuginti. Karaliaus neguodė nei jo drambliai\, nei arkliai\, nei pėstininkai\, ir galiausiai jis tapo beveik visai neveiklus ir bejėgis. Karalius galvojo: „Sakoma\, kad be sūnaus santuoka yra tuščia. Iš tiesų\, šeimos žmogui\, neturinčiam sūnaus\, ir jo širdis\, ir nuostabus namas atrodo tušti ir neša tik kančią. Netekęs sūnaus žmogus negali grąžinti skolų\, kurias yra skolingas savo protėviams\, pusdieviams (devoms) ir kitiems žmonėms. Todėl kiekvienas vedęs vyras turėtų stengtis susilaukti sūnaus. Taip jis išgarsės šiame pasaulyje ir pagaliau pasieks palankias dangaus sferas. Sūnus yra dorybingos veiklos\, kurią žmogus atliko per pastaruosius šimtą gyvenimų\, įrodymas\, ir toks žmogus šiame pasaulyje gyvena ilgą laiką\, kartu su gera sveikata ir dideliais turtais. Jei šį gyvenimą žmogus turi sūnų ir anūkų\, tai įrodo\, kad praeityje jis garbino Viešpatį Višnu\, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Šis didis palaiminimas susilaukti sūnų\, kaupti turtus ir turėti aštrų protą pasiekiamas tik garbinant Aukščiausiąjį Viešpatį Šri Krišną. Tokia mano nuomonė.“ \nDėl šių savo minčių karalius negalėjo rasti ramybės. Jis nerimavo dieną ir naktį\, nuo ryto iki vakaro. Nuo tada\, kai užmerkdavo akis vakare\, iki saulėtekio ryte\, jo sapnai taip pat buvo pripildyti stipraus nerimo. Kęsdamas tokį nuolatinį nerimą ir būgštavimus\, karalius Suketumanas nusprendė užbaigti savo kančias nusižudydamas. Tačiau jis suprato\, kad savižudybė įstumia žmogų į pragariškas kančias vėl atgimstant\, todėl šios minties atsisakė. Matydamas\, kad šis nerimastavimas dėl sūnaus pamažu naikina jį patį\, karalius pagaliau užsėdo ant žirgo ir išvyko vienas į tankų mišką. Niekas\, net rūmų šventikai ir brahmanai\, nežinojo\, kur jis nuėjo. Tame miške\, kuriame gausu elnių\, paukščių ir kitų gyvūnų\, karalius Suketumanas klajojo be tikslo\, stebėdamas įvairius medžius ir krūmus\, tokius kaip figos\, bael vaismedžius\, datules\, duonvaisius\, bakulas\, saptaparnas\, tindukas ir tilakas. Taip pat shalos\, talos\, tamalos\, saralos\, hingotos\, arjunos\, labheros\, bahedos\, salaki\, karondos\, patalos\, khairos\, shakos and palašos medžius. Visi šie medžiai buvo gausiai apsikrovę vaisiais ir dailiai žydėjo. Netoliese jis matė elnius\, tigrus\, šernus\, liūtus\, beždžiones\, gyvates\, didžiulius dramblius\, dramblių pateles su veršeliais ir keturilčius dramblius su savo patelėmis. Ten taip pat buvo karvių\, šakalų\, triušių\, leopardų ir begemotų. Pamatęs visus šiuos gyvūnus\, lydimus savo patelių ir jauniklių\, karalius prisiminė savo žvėryną\, ypač savo rūmų dramblius\, ir labai nuliūdęs ėmė abejingai klaidžioti tarp jų. Staiga karalius išgirdo šakalo kaukimą tolumoje. Išsigandęs jis pradėjo klajoti\, dairydamasis į visas puses. Neužilgo išaušo vidurdienis\, ir karalius pajuto nuovargį. Be to jį dar kankino alkis ir troškulys. Jis mąstė: „Dėl kokio nuodėmingo poelgio dabar esu priverstas taip kentėti\, perdžiūvusia\, degančia gerkle\, tuščiu ir gurgiančiu skrandžiu? Pradžiuginau devas (pusdievius) daugybe ugnies aukų ir prabangiu garbinimu. Padovanojau daug dovanų ir skanių saldumynų visiems vertiems brahmanams. Ir savo pavaldiniais rūpinausi lyg savo vaikais. Kodėl tada taip kenčiu? Kokių nežinomų nuodėmių tai vaisiai\, taip siaubingai kankinantys mane?“ Pasinėręs į šias mintis\, karalius Suketumanas sunkiai veržėsi į priekį ir galiausiai dėl savo dorybingos veiklos nuopelnų priėjo prie gražaus lotosų žiedais nusėto tvenkinio\, panašaus į garsųjį Manasarovos ežerą. Jame gyveno daugybė vandens gyvūnų\, tokių kaip krokodilai bei įvairios žuvų rūšys\, ežerą puošė lelijos ir lotosai. Gražieji lotosai išsiskleidė išlindus Saulei\, telkinio vandenyse linksmai plaukiojo gulbės\, gervės ir antys. Netoliese buvo daug simpatiškų ašramų\, kuriuose gyveno daugybė šventųjų ir išminčių\, galinčių išpildyti kiekvieno norus. Iš tiesų\, jie linkėjo visiems gero. Karaliui pamačius visa tai\, jo dešinė ranka ir dešinė akis pradėjo virpėti. Tai yra sakunos ženklas (vyrui)\, reiškiantis\, kad tuoj nutiks kažkas palankaus. Nulipęs nuo žirgo ir atsistojęs prieš išminčius\, sėdinčius ant tvenkinio kranto\, karalius pamatė\, kad jie kartoja šventus Dievo vardus ant japos karoliukų. Karalius nusilenkė ir\, suglaudęs delnus\, šlovindamas\, kreipėsi į juos. Stebėdami karaliaus jiems suteiktą pagarbą\, išminčiai pasakė: „Mes labai tavimi patenkinti\, karaliau. Pasakyki mums\, kodėl čia atėjai. Kas neramina tavo mintis? Sakyk\, ko trokšti.“ \nKaralius atsakė: „O\, didieji išminčiai\, kas jūs tokie? Kokie jūsų vardai? Be abejo\, jūsų buvimas čia rodo\, kad esate sėkmę nešantys šventieji. Kodėl atėjote į šią gražią vietą? Prašau papasakoti man viską.“ Išminčiai atsakė: „O karaliau\, mes žinomi kaip dešimt Višvadevų (Višvos sūnūs: Vasu\, Satja\, Kratu\, Dakša\, Kala\, Kama\, Dhriti\, Pururava\, Madrava ir Kuru). Atvykome čia išsimaudyti šiame gražiame tvenkinyje. Netrukus\, po penkių dienų (nuo Magha nakšatros)\, prasidės Maghos (Madhava masa) mėnuo\, o šiandien yra garsusis Putrada Ekadašis. Tie\, kurie nori susilaukti sūnaus\, turėtų griežtai laikytis šio Ekadašio.“ Karalius pasakė: „Aš labai stengiausi susilaukti sūnaus. Jei jūs\, didieji išminčiai\, patenkinti manimi\, maloniai suteikite palaiminimą turėti gerą sūnų (putrą).“ \n„Pati „Putrada“ prasmė\,“ – atsakė išminčiai\, – „yra „suteikiantis putrą\, pamaldų sūnų“. Taigi šią Ekadašio dieną laikykis visiško pasninko. Jei taip padarysi\, mūsų palaiminimu ir Viešpaties Šri Kešavos malone tikrai gausi sūnų.“ Paklausęs Višvadevų patarimo\, karalius pagal nustatytas taisykles ir nuostatas laikėsi palankaus Putrada Ekadašio pasninko\, o Dvadašio dieną\, nutraukęs pasninką\, vėl ir vėl lenkėsi kiekvienam iš jų. Netrukus po to Suketumanas grįžo į savo rūmus ir suartėjo su savo karaliene. Karalienė Šaibja iš karto pastojo ir\, kaip išpranašavo Višvadevos\, jiems gimė gražus sūnus švytinčiu veidu. Atėjus laikui\, jis išgarsėjo kaip didvyriškas princas\, o karalius mielai pradžiugino savo kilmingą sūnų\, perleisdamas jam sostą. Suketumano sūnus labai sąžiningai rūpinosi savo pavaldiniais\, tarsi jie būtų jo paties vaikai. „Apibendrinant\, o Judhišthira\, tas\, kuris nusprendžia įgyvendinti savo troškimus\, turėtų griežtai laikytis Putrada Ekadašio. Tas\, kuris būdamas šioje planetoje griežtai laikosi šio Ekadašio\, tikrai susilauks sūnaus\, o po mirties išsivaduos. Netgi tie\, kas skaito ar klausosi apie Putrada Ekadašio šlovę\, pelno tokius pat nuopelnus\, kaip atliekantys žirgo aukojimą. Visa tai tau paaiškinau vardan naudos visai žmonijai.“ Taip baigiasi pasakojimas apie Pauša-šukla Ekadašio (arba Putrada Ekadašio) šlovę iš Vedos Vjasadevos „Bhavišja Puranos“.
URL:http://www.gokula.lt/renginys/putrada-ekadasis-5/
ATTACH;FMTTYPE=image/webp:http://www.gokula.lt/wp-content/uploads/2022/10/Rama_Ekadashi_vrat_rules_and_Shri_Vishnu_puja_vidhi.webp
END:VEVENT
END:VCALENDAR